Lietuvos architektūros paveldo kaita XX a. 9-10 dešimtmečiuose

82 psl. / 25000 žod.

Ištrauka

Daug įvairiausių vertybių savo rankomis gali sukurti, o ir sukuria žmogus. Architektūrą vienas iš stambesnių žmogaus kūrinių. Ir kaip ir kiekvieną kūrinį, šį taip pat galima vertinti, juo galima grožėtis, ar bodėtis, jis gali būti senas arba naujas, priklausantis tam tikram stiliui ir t.t. Mintis, kad architektūros kūrinius reikia saugoti atsirado gana seniai ir pirmieji apie tai susimastė romėnai, dar antikoje V a. išleidę ediktas dėl imperijos senovės statinių neliečiamumo. XV a. Romos popiežiai paskelbė dokumentą apie meno objektų saugojimą. Valstybinės paminklosaugos pradžia laikomi 1795 m., kai Prancūzijos Nacionalinis konventas priėmė dokumentą apie vertingų istorijos ir kultūros objektų saugojimą. 1830 m. Prancūzijoje įsteigta Paminklų inspekcija. XIX a. paminklų apsauga imta rūpintis visoje Europoje. Europa gana vėlai pradėjo vertinti architektūros statinius. Kaip teigia Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė savo straipsnyje „Kam Lietuvoje reikia kultūros paveldo?“ , sakoma, jog Europos kultūra nuo Antikos perėjo visus amžiaus tarpsnius – vaikystę, paauglystę, jaunystę ir brandą, kol ėmė suvokti nepaliaujamą laiko tėkmę ir vertinti gražius, svarbius praeities epizodus. Tai davė pradžią kultūros reliktų apsaugai.
Austrijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje XX šimtmečio pradžioje buvo priimti paminklosaugos įstatymai.
Lietuvoje paminklosauga susidomėta pareito amžiaus pradžioje. Tado Daugirdo pastangomis buvo sustabdytas Kauno pilies niokojimas, o jau atkūrus nepriklausomybę 1919 m. įsteigta Valstybės archeologijos komisija - tai pirmoji paveldo saugojimo institucija Lietuvoje. 1936 m vertybių apsaugos funkcijas perėmė Vytauto Didžiojo kultūros muziejus. 1940 priimtas pirmasis Kultūros paminklų apsaugos įstatymas, įkurta kultūros paminklų apsaugos įstaiga. Kadangi Lietuva nepriklausomybę išlaikė sąlyginai trumpai, todėl nespėjo susiformuoti tinkamos apsaugos tradicijos. Lietuvai patekus į sovietų sąjungos sudėtį, ji neturėjo tvirtų reikalavimų ir nusistatymo, todėl didelę įtaką darė ICOMOS ir Venecijos chartijos idėjos. Dėl šių pasaulietiškų įtakų Lietuvoje buvo parengtas toks įstatymas, kokio Sovietų sąjunga dar neturėjo, įsteigta nuolat dirbanti Mokslinė-metodinė paminklų apsaugos taryba, kultūros paminklų inspekcijos Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, rajonuose atsirado paminklų apsaugos metodininkų pareigybės. 1969 m. sukurtas Paminklų konservavimo institutas, buvo patvirtinti istorijos, archeologijos, architektūros, dailės ir urbanistikos paminklų sąrašai.
Tyrimo problema. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę senieji įstatymai prarado savo galią ir buvo pradėtos visapusiškos reformos ir naujų įstatymų priėminėjimas, būtent paskutiniaisiais nepriklausomybės metais daugumas statinių vėl buvo palikti likimo valiai. Buvo užsiimta svarbesniais valstybės klausimais ir pritrūkta tiek laiko tiek lėšų architektūros paminklams. Buvo priimti kai kurie įstatymai, kurie ne tik nepadeda apsaugoti paminklų, bet ir skatina jų nykimą. Lietuvos vyriausybė turi per mažai lėšų, kad galėtų restauruoti visus paminklus ir turėtų laikytis bet kokios galimos išsaugojimo politikos.
Jeigu pažvelgtume į miestus, tai pamatytume, kad aštriausias problemas miestų istorinėse teritorijose šiandien sukelia užsakovų komerciniai interesai – išbujojęs godumas pelningiems plotams. Verslininkams, kaip ir miestų savivaldybėms, būtų paprasčiau tvarkytis, jei kultūros paveldo iš viso nebūtų. Nemaža problema ir su architektūros restauratoriais, jų Lietuvoje šiuo metu nerengia jokia mokykla. Nebekaupiamas centralizuotas tyrimų dokumentacijos ir restauravimo projektų archyvas, tikintis, kad šią funkciją atliks teritoriniai Kultūros paveldo departamento padaliniai. Juose specialistų dirba tiek, kad jie vos spėja rengti saugojimo bei tvarkymo sąlygas ir stebėti paveldo būklę. Nors paveldosaugininkus ruošia aukštosios mokyklos, valstybės įstaigose jaunimui įsidarbinti galimybių labai nedaug.
Tyrimo objektas. Archeologų kasinėjimai rodo, kad Nemuno ir Neries santakoje žmonės kūrėsi jau nuo VII–VI tūkst. pr. Kr., itin gausios keramikos ir kitų dirbinių radimvietės randamos iš II–I tūkst. pr. Kr. Tuo metu kurtasi pačiame Kaune: Eiguliuose, Lampėdžiuose, Linkuvoje, Kaniūkuose, Marvelėje, Pajiesyje, Romainiuose, Petrašiūnuose, Sargėnuose, Veršvuose bei Santakoje, Žaliakalnyje.
Būtent nuo tų laikų prasidėjo Kauno istorija, o tuo pačiu ir Kauno architektūros istorija. Nors, kaip jau buvo minėta, paminklosauga susidomėta gana vėlai (pareito amžiaus pradžioje) ir pirmasis Kaune apie paminklų niokojimą prabilo Tadas Daugirdas, tačiau Kaunas turi nemažai išlikusių architektūros paminklų, kuriais galima pasigrožėti.
Savitą architektūrinį bei urbanistinį miesto charakterį neabejotinai lėmė ir iki šiol lemia unikali jo situacija: išskirtinai vaizdingas gamtinis karkasas ir strategiškai patogi geografinė padėtis. Kaunas ir jo architektūra yra neabejotinai unikalūs vietos ir regiono kontekste. Kauno senamiestis perteikia viduramžiško miesto istoriją. Gotikinį miestą puošia šiaurietiškojo renesanso pastatai, o jo apylinkes – įstabus baroko architektūros palikimas. Vis dėlto Kaunas skiriasi iš kitų miestų ne vien senosios architektūros vertybėmis. Kaunas – vienintelis Lietuvoje miestas, turintis tokį gausų ir unikalų tarpukario modernistinės architektūros palikimą. Kaip retas kuris Europos miestas Kaunas turi koncentruotą XX amžiaus trečiojo–ketvirtojo dešimtmečių Bauhauzo architektūros ekspoziciją.
Kauno didmiesčio įvaizdis buvo sustiprintas sovietmečiu. Suformuoti nauji gyvenamieji, bei pramonės rajonai, bei įvykdyta senamiesčio rekonstrukcija, taip pat nutiestos pagrindinės transporto linijos ir sustiprintas pėsčiųjų zonos įvaizdis („Laisvės alėja“).
Atkūrus nepriklausomybę 1990 – aisiai, pasikeitė tiek ekonominė, tiek ir kultūrinė padėtis. Pardėti kultūros „atstatymo darbai“, daug kur sovietmečiu pastatyti paminklai keičiami Lietuviškais, tačiau Kaunas, nors ir „įsisukęs“ į permainų verpetą ir urbanistinę plėtrą, bet vis dar bando išvengti skubotų klaidų. Tam turi įtakos ir Kauno architektų bendruomenė, kuri siekia išsaugoti ir įtvirtinti perspektyvai senas urbanistines tradicijas.
Kaip matome miesto architektūra gana įvairi ir miestas tikrai turi architektūrinių vertybių kuria reikia išsaugoti.
Tyrimo aktualumas ir naujumas. Kodėl pasirinktas toks laikotarpis XX a. 9-10 dešimtmečiai? Todėl, kad tai labai svarbus laikotarpis Lietuvos istorijoje ir todėl, kad būtent šiuo metu vyko didelis perversmai visose srityse, o tuo pačiu ir kultūros pavelde. Kaita visur buvo didžiulė ir būtent todėl labai svarbus ir įdomus tas lūžis ir perversmas kuris įvyko ir kaip tas perversmas paveikė būtent paminklosaugą ir kaip keitėsi mintys ir paminklų būklė dešimtmetį po perversmo. Svarbus faktas yra tas, kad paminklų skaičius, bent jau šių dienų registro duomenimis, labai išaugęs todėl labai svarbu panagrinėti jų būklę ir mintis apie jų išsaugojimą, bei pačius išsaugojimo darbus ir architektų mintis, bei pažiūras ir jų kitimą. Yra pasisakymų apie atskirus objektus šia tema arba apie bendrą raidą Lietuvoje, tačiau atskirai išanalizuoto Kauno architektūros paveldo šiuo laikotarpiu nėra. Todėl siekiama sudaryti pagrindinę Kauno architektūros paminklų likimo suvestinę, su įdomiausių pasisakymų ir įstatymų nagrinėjimu.
Šiame darbe bus analizuojamas architektūros paveldo kaita istorinių įvykių sandūroje. Tai XX a. 9-10 dešimtmečių apžvalga.
Darbe siekiama kuo aiškiau pateikti ir išanalizuoti kaitą Lietuvai būnant tarybų sąjungos sudėtyje (paskutiniaisiais metais) ir atgavus nepriklausomybę.
Atliekant darbą sieksime:
• Išanalizuoti paveldėsaugos institucijų kitimo raidą,
• Išanalizuoti įstatymų pakitimus,
• Atlikti kultūros vertybių sąrašų palyginimą,
• Pateiksime minties raidą ir pasisakymus apie architektūros ir architektų požiūrio kitimą
• Pateiksime interviu su VDU Menotyros katedros dėstytoju daktaru Valdu Petruliu
Atliekant analizę, o ypač nuomonių kaitą labai svarbu išnagrinėti daug ir įvairios medžiagos, todėl pagrindinis tyrimo metodas bus analitinis, empirinis ir lyginamasis metodai. Bus atliekamas įstatymų palyginimas, paminklų sąrašų sąvadų palyginimas, taip pat lyginami kai kurie pasisakymai.
Tyrimas buvo atliktas keliais etapais, pirmiausiai tai susipažinta su pačios institucijos raidos kitimo etapais ir statybinio paveldo plėtra.
Kai institucijų raida aiški, galima išanalizuoti ir palyginti įstatymai ir paminklų sąrašai. Šio tyrimo eigoje atskleidžiami sistemos pakitimai ir išaiškinti įstatymų skirtumai, bei pagrindiniai skirtumai sudarinėjant sąrašus.
Kai buvo susipažinta su įstatymais ir išskirti pagrindiniai jų skirtumai išskiriamas didžiausią įtaką paveldui turėjęs skirtumas – nuosavybės teisė. Tai ir sudaro kitą darbo etapą, kuriame matome kokią įtaką turėjo ir kaip kito paveldas kai jį perėmė nuosavybėn savininkai. Pirmiausiai apžvelgiame bažnyčių ir vienuolynų grąžinimo eiga, senamiesčio erdvių atkūrimas ir planų atkuriant senamiestį sustabdymas, po nepriklausomybės atkūrimo, bei jau tada skelbta kritika. Toliau aprašomas kai kurių pastatų likimas po nuosavybės atkūrimo.
Paskutinėje darbo dalyje analizuojami architektų pasisakymai apie pačių architektų požiūrį ir minties raidos kitimą, bei pateikiamas pokalbis – interviu.
Po visų šių minčių darbo gale pateikiamos išvados, bei rekomendacija, kuri išplaukia iš pašnekesio.
Literatūros šaltiniai.
Literatūros šaltinius darbe suskirstėme į dvi dideles grupes. Pirmojoj, pateikiami teisės aktai ir įstatymai, o antrojoje visi likę šaltiniai iš kurių didžiąją dalį sudaro rasti periodikoje, todėl darbe daugiausiai ir dominuos periodiniuose leidiniuose išsakytos mintys. Atkreipiamas dėmesys į straipsnius ir architektų pasisakymus apie architektūros paminklus, jų restauravimo darbus. Pagrindinė to meto spauda skirta architektūrai, tai „Architektūros paminklai“, šiuo metu tai „Archiforma“. Kai kurią medžiagą galime rasti kultūros paveldo departamento puslapyje, tai daugiau susiję su teisęs aktais ir nutarimais, kultūros paminklų sąrašais ir t.t. Nemaža dalis ypač šių dienų pasisakymų yra iš „Kauno dienos“. Taip pat analizuosime „Respublikinės reikšmės istorinius paminklus Kaune“, medžiagą iš enciklopedijų, bei kitos periodikos.
Mažesniąją dalį literatūros šaltinių sudaro knygos, nes tema nyra daugiau atskirų pasisakymų, negu apibendrintų aptarimų, todėl naudotos tik kelios knygos.
Darbe naudojami terminai ir sąvokos: nekilnojamasis kultūros paveldas, nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos reguliavimas, kultūros paminklas, kultūros vertybė, paminklosauga, paminklotvarka, bendruomenė.


Turinys

  • Įvadas1
  • 1. Institucijos raidos kitimo etapais ir statybinio paveldo plėtra
  • 1.1 Paminklosauga sovietmečiu ir dabar
  • 1.2 Statybinis paveldas ir plėtra
  • 2. Įstatymų ir objektų sąrašų lyginamoji apžvalga
  • 2.1. Objektų sąrašų analizė
  • 2.2 Įstatymų skirtų paveldo saugojimui analizė
  • 3. Turto grąžinimo ir valdžios pasikeitimo įtaka projektams bei paveldui
  • 3.1 Bažnyčių ir senamiesčio projekto raidos aspektai
  • 3.2 Pagrindinės permainos susijusios su turto grąžinimu ir vertinimu
  • 4. Paveldo apsauga nuo sovietmečio iki nūdienos
  • 4.1 Architektų minčių kaita
  • 4.2 Interviu – pokalbis su V. Petruliu
  • Išvados
  • Šaltinių ir literatūros sąrašas

Reziumė

Autorius
donatak
Tipas
Diplominis darbas
Dalykas
Architektūra
Kaina
€18.15
Lygis
Universitetas
Įkeltas
Bir 1, 2012
Publikuotas
"Informacijos neturime"
Apimtis
82 psl.

Susiję darbai

Šiuolaikinė Lietuvos kurortų architektūra

Architektūra Referatas 2013 m. giedre3325
Šiais metais gavau puikią galimybę atlikti priešdiplominę praktiką Kauno Technologijos Universiteto Architektūros ir Urbanistikos Tyrimų Centre („AUTC“). Kadangi savo diplominio darbo temą pasirinkau...