Socialinė parama socialinės rizikos šeimoms: nuo priklausomybės įgalinimo link

Tyrimo praktinis aktualumas. Socialinės rizikos šeimos ir jose kylančios problemos yra vienos iš didžiausių ir opiausių šiandienos visuomenėje, kadangi jose augantys vaikai neretai patiria smurtą, auga nesaugioje vystytis aplinkoje, jiems nėra užtikrinamos teisės į poilsį, mokymąsi, sveiką mitybą, sveikatos priežiūrą ir t.t. Šias šeimas prižiūri ir kontroliuoja vietos Vaiko teisių apsaugos skyriai ir savivaldybių seniūnijų socialiniai darbuotojai darbui su socialinės rizikos šeimomis, kurie glaudžiai bendradarbiauja ne tik tarpusavyje, bet ir su kitomis institucijomis, tokiomis kaip sveikatos priežiūros įstaigos, mokymosi įstaigos, teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijos. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, 2011 metais Lietuvoje buvo 10 608 šeimų, įrašytų į socialinės rizikos šeimų apskaitą, jose augo 22 073 vaikai, lyginant su 2010 m. rodikliai sumažėjo ne itin žymiai – šiuo laikotarpiu socialinės rizikos šeimų buvo 10 904, kuriose augo 23 335 vaikai. Taigi galima teigti, jog didelių pokyčių socialinės rizikos šeimų atžvilgiu neužfiksuota, poreikis socialinėms paslaugoms teigti vis dar išlieka aukštas.

Tyrimo mokslinis aktualumas. Literatūros apie socialinės rizikos šeimas tikrai netrūksta. Ji aktuali šiandieninėje visuomenėje. Daug mokslininkų, socialinio darbo specialistų, sociologų ir psichologų nagrinėja šią tematiką įvairias aspektais. Leliūgienė (2003, 2005), Blėdienė (2008), Jančaitytė (2005) ir kt. yra atlikę įvairių tyrimų, kurių objektais buvo pasirinktos socialinės rizikos šeimos ir jose augantys vaikai, jų tarpusavio santykių peripetijos, įrašymo į socialinės rizikos šeimų apskaitą priežastys, vaikų delinkventinio elgesio priežastys ir pasekmės ir kt. Socialinio darbuotojo kompetencijas dirbant su socialinės rizikos šeimomis, jų vaidmenis pagalbos procese nagrinėjo Johnson (2001), Kšivickienė (2006), Kozlov (2007), Ivanauskienė (2007). Kondrotaitė (2006) daugiausia dėmesio skiria šeimos rizikos veiksnių analizei, socialinės rizikos priežastims ir pagrindinėms problemoms, sociodemografiniams veiksniams. Beck (2006) išsamiai nagrinėjo socialinės rizikos reiškinį modernioje visuomenėje, daug dėmesio skyrė priežasčių – pasekmių analizei, globalizacijos įtakai. Taip pat nemažą indėlį nagrinėjant rizikos visuomenes gerovės valstybės atžvilgiu padarė Guogis (2000, 2012) ir kt. Gan išsamiai socialinės paramos sistemą tyrinėja Lazutka (2010), jis pateikia ne tik pagrindinius apibrėžimus, teikimo principus ir pan., tačiau taip pat teikia pasiūlymų, kaip būtų galima tobulinti socialinės paramos sistemą, analizuoja šeimų ūkius, jų finansus, taip pat yra pateikęs paskaičiavimus, ar šeimai/asmeniui apskritai apsimoka dirbti, o ne gauti socialines išmokas. Remiantis įvairių mokslininkų literatūra yra sudaryta metodinė priemonė socialiniams darbuotojams ir jų padėjėjams „Socialinio bendradarbiavimo modelis“ (2009), kuriame bendrais aspektais aprašomas socialinės paramos šeimai poreikio nustatymas ir šios paramos šeimai planavimas. Tačiau literatūros apie socialinės paramos teikimą socialinės rizikos šeimoms bei jų grįžtamąjį ryšį į šias paslaugas trūksta. Pastaruoju metu spaudoje skelbiama straipsnių apie netobulą socialinės paramos sistemą, apie pašalpų gavėjų piktnaudžiavimus parama, jų nemotyvaciją dirbti ir pan., tačiau šie straipsniai neturi jokio mokslinio aktualumo, kadangi nėra pagrįsti jokiomis analizėmis ar tyrimais. Todėl šis baigiamasis darbas bus orientuotas pastarąja linkme – siekiant atskleisti socialinės paramos įtaką socialinės rizikos šeimoms.

Tyrimo problema. Socialinės paramos sistema Lietuvoje yra viena svarbiausių visuomenės funkcionavimo sričių, kurios plėtra ir įgyvendinamas turi bene didžiausią įtaką socialiniame kontekste. Soc. parama remiasi stokos principu, t.y. asmeniui suteikiama pagalba, jeigu jis neturi lėšų pragyvenimui ir yra nepajėgus pasirūpinti savimi. Neįmokinės socialinės paramos atveju tikrinama, ar asmuo tikrai nepajėgus savimi pasirūpinti. Ypač ženkliai socialinės paramos pokyčiai atsispindi šeimose, kurios priklauso pažeidžiamiausiems visuomenės sluoksniams – daugiavaikės šeimos, šeimos, auginančios mažamečius vaikus, nepasiturintys gyventojai, socialinės rizikos šeimos. Materialinės paramos, pašalpos, paslaugų suteikimu šeimai dažniausiai rūpinasi socialiniai darbuotojai. Neretai specialistai pastebi, jog šeimos, gaunančios socialinę pašalpą ir paramą, dažnai nėra pakankamai motyvuotos kažką keisti savo gyvenime, įpročiuose, savarankiškai spręsti savo problemų, jos tarsi tampa priklausomos nuo gaunamos paramos. Kartais tokiose šeimose, kuriose teikiamos socialinės paslaugos ir socialinė parama, įvyksta teigiamų pokyčių, tačiau kartais, atrodo, jog šeimos savarankiškai egzistuoti nepajėgia ir ryškėja priklausomybė nuo socialinės paramos teikimo. Taigi kyla klausimai, kodėl šios šeimos tampa priklausomos, koks socialinio darbuotojo vaidmuo socialinės rizikos šeimų įgalinimo procese.

Tyrimo objektas. Socialinė parama socialinės rizikos šeimoms: nuo priklausomybės įgalinimo link.

Tyrimo klausimas. Kokios socialinės paramos teikimas socialinės rizikos šeimoms veda nuo priklausomybės įgalinimo link.

Tyrimo tikslas. Atskleisti socialinės rizikos šeimų priklausomybę nuo socialinės paramos įgalinimo link.

Tyrimo uždaviniai

1. Analizuoti socialinės paramos problemą socialinės rizikos šeimoms (modernios visuomenės kontekste).
2. Atskleisti socialinio darbuotojo vaidmenį socialinės rizikos šeimai priklausomybėje nuo socialinės paramos įgalinimo proceso link.
3. Ištirti socialinės rizikos šeimų priklausomybę nuo socialinės paramos įgalinimo link.

Tyrimo metodai.

1. Mokslinės literatūros analizė.
2. Pusiau struktūrizuotas interviu.
3. Turinio analizė.

Tyrimo metodologinės nuostatos.

1. Socialinio konstruktyvizmo teorija.
2. Humanistinė teorija.
3. Fenomenologinė teorija.
4. Empirinio pažinimo teorija

Darbo struktūra. Darbą sudaro 3 skyriai. Pirmajame teoriškai nagrinėjama socialinės paramos sistema Lietuvoje, socialinio darbuotojo vaidmuo pagalbos teikimo procese, pateikiama socialinės rizikos šeimų teorinė analizė ir jų priklausomybės rizikos nuo socialinės paramos nagrinėjimas. Antrajame skyriuje praktiškai pagrindžiama teorinė pirmosios dalies analizė atliekant tyrimą. Trečiojoje dalyje pateikiami gautieji tyrimo rezultatai ir jų analizė. Toliau pateikiamos parengtos išvados ir rekomendacijos, naudota literatūra bei priedai. Darbą sudaro 83 puslapių, 17 lentelių, 1 paveikslas.