Politikos ir populiariosios kultūros konvergencija mediatizuotose visuomenėse: atvejų studija

Temos aktualumas. Šiais laikais tradicinės politikos samprata iš esmės keičiasi. Mažėja politinių partijų reikšmė, nyksta skirtumai tarp politinių ideologijų, nelieka tiesioginio politikų ir piliečių bendravimo, įsitraukimo į politinius procesus ar dalyvavimo diskusijose viešojoje erdvėje. Politikai nebereprezentuoja savo valstybės identiteto ar vertybių: jų idėjos homogenizuojasi ir vienodėja, perimdamos masinės ir komercinės kultūros bruožus. Tokiame kontekste politiniai lyderiai savai politikai reprezentuoti ir piliečiams burti vis dažniau pasitelkia įvaizdžius, būdingus populiariajai kultūrai. Pavyzdžiui, Bill Clinton groja saksofonu pramoginės televizijos „MTV“ (angl. music television) metu, Barack Obama fotografuojasi su dainininkais Beyonce ir Jay – Z, italų politikas Silvio Berlusconi įsivelia į skandalą, primenantį muilo operą, o airių grupės „U2“ atlikėjas Bono susitinka su popiežiumi ir vyksta į Baltuosius rūmus – visa tai iliustruoja, kad tarp politikos ir populiariosios kultūros vis dažniau atsiranda bendrų sąlyčio taškų.

Populiarioji kultūra – tai pertekliška kultūra (Fiske, 2008), skirta masiniam vartojimui ir kuriama komerciniais tikslais. Anksčiau populiarioji kultūra ir politika buvo supriešinamos: populiarioji kultūra buvo įvardijama kaip „žemoji“ masių kultūra, o politika – „aukštoji“ elito kultūra (Street, 1997). Dabar ribos tarp šių kultūrų nyksta, todėl politikoje ima dominuoti populiariosios kultūros bruožai – pramoginis turinys (Van Zoonen, 2005), estetizacija (Featherstone, 2007), politiko-įžymybės tandemas (West, Orman, 2002), kasdienybės (neoficialus) kalbėjimas, (Mancini, 2011), spektakliškumas (Danesi, 2012) ir pan. Politinių lyderių asmeninis gyvenimas, vizualinė reprezentacija ar komunikacinis patrauklumas įgauna didesnę reikšmę negu atstovaujamos partijos, ideologijos ar tradicinės politinės darbotvarkės temos.

Medijos ir populiarioji kultūra – tai svarbiausios ir galingiausios priemonės, kurių dėka šiuolaikiniai politikai pasiekia savo rinkėjus ir tikslines auditorijas (Corner, Pels, 2003). Todėl populiariosios kultūros bruožų atsiradimui politikoje didelę įtaką padarė politikos mediatizacija - komercinėms medijoms įgyjant vis didesnę įtaką, politikams tenka taikytis prie medijų logikos. Mokslininkas J. Stanyer (2007) teigia, kad „naujienų vartotojas turi labai ribotą „apetitą“ tradicinės politikos naujienoms, tad tokio tipo turinys medijų savininkams taptų „finansine savižudybe“ (p. 107). Todėl politikams, reaguojant į šiuos medijų pokyčius ir auditorijų poreikius, bei siekiant patekti

• medijų akiratį ir pateisinti jų komercinius lūkesčius - vis dažniau tenka reprezentuoti savo politiką pramoginių, paprastų ir kasdieniškų problemų kontekste. Politikoje ima dominuoti populiariosios kultūros įvaizdžiai, nes būtent toks turinys yra paklausiausias ir geriausiai „parduodamas“.

Iškyla klausimai - ar estetika svarbiau už etiką? Ar politika – tai tik pramoginis spektaklis?

Ar gali visuomenę atstovauti pramogų pasaulio įžymybės? Viešojoje erdvėje netyla diskusijos apie politikos virtimą tam tikru „šou“. Teigiama, kad šis reiškinys lemia mažėjantį pilietinį aktyvumą,visuomenėje auga apatija ir cinizmas, nepasitikėjimas politiniais lyderiais. Kita vertus, socialiniams tinklams užimant vis svarbesnę vietą pilietiniame visuomenės gyvenime, atsiranda naujos dalyvavimo politikoje galimybės - politikai tampant kasdienybės kultūra, kiekvienas socialinių ir interaktyvių medijų vartotojas gali tapti politinio turinio kūrėju.

Problema. Mediatizuotose ir vartotojiškose visuomenėse mažėja klasikinių politikos vertybių svarba, politinių partijų ir ideologijų reikšmė – jų vietą užima pramoginis politinės komunikacijos turinys, paremtas vizualine reprezentacija ir populiariosios kultūros įvaizdžiais. Dėl to kyla abejonės ne tik dėl pačios politikos legitimumo, bet ir dėl demokratijos egzistavimo.

Objektas. Populiariosios kultūros atspindžiai emblematiniuose politikos atvejuose. Tikslas. Apibrėžti sąsajas tarp politikos ir populiariosios kultūros bei šio reiškinio prielaidas ir socialines pasekmes.

Uždaviniai:

1. Remiantis moksline literatūra aptarti besikeičiantį politinės komunikacijos modelį mediatizuotose visuomenėse.
2. Išstudijuoti populiariosios kultūros teorinę literatūrą, išskiriant esminius jos bruožus ir atributus.
3. Apibrėžti politikos pasikeitimus šiuolaikinėje postmodernioje visuomenėje bei šių pasikeitimų įtaką populiariosios kultūros atsiradimui politikoje.
4. Iliustruoti  politikos  populiarizacijos1  reiškinį  ir  jo  bruožus  konkrečiuose  politikos atvejuose: kokius populiariajai kultūrai būdingus atributus savo įvaizdžiui kurti ir palaikyti, savai politikai reprezentuoti ir piliečiams burti pasitelkia šių laikų politikai.
5. Išsiaiškinti,  kokias  pasekmes  šiuolaikinės  politikos  pasikeitimai  ir  populiariosios kultūros tekstų dominavimas gali turėti piliečių įsitraukimo ir demokratijos procesams.

Prielaidos:

1. Politika iš „aukštosios“ elito kultūros tampa „žemosios“ populiariosios kultūros dalimi.
2. komercinės medijos, reprezentuodamos politiką populiariosios kultūros kontekste, netiesiogiai lemia nepasitikėjimą ir cinizmą politikos atžvilgiu.

Darbo dalys ir struktūra:

Darbas suskirstytas į penkias dalis. Pirmojoje dalyje aptariama šiais laikais stiprėjanti medijų ir auditorijų įtaka politikai bei šio reiškinio poveikis politikos pasikeitimams. Antrojoje ir trečiojoje darbo dalyse aptariamas politikos populiarizacijos procesas - populiariosios kultūros bruožai ir jų atsiradimas šiuolaikinėje politikoje. Ketvirtojoje dalyje, remiantis atlikta teorine analize, išryškinami populiarios kultūros atspindžiai realaus politinio gyvenimo atvejuose ir politikos lyderių reprezentacijoje. Paskutinė (penktoji) darbo dalis apibendrina aptartų teorinių konceptų apie populiariąją kultūrą ir politiką pasekmes demokratijai bei piliečių dalyvavimui politiniuose procesuose.