Erdvė ir laikas J. Apučio apysakose

Dar visai neseniai, XX a. pabaigoje, į literatūrą pradėta žvelgti kitaip. Tekstai pradėti suvokti ne kaip turintys perduoti konkrečią adresanto užkoduotą žinutę, bet kaip atveriantys daugybę prasmių, dinamiški. Erdvėlaikis šioje sampratoje tampa viena esminių kategorijų, per kurią į kūrinį žvelgiama iš herojaus veiksmų perspektyvos. Literatūros kūrinyje erdvėlaikis kinta priklausomai nuo herojaus išorinių ar vidinių veiksmų, tik herojus įgalina jį egzistuoti (Jurgaitytė, 2007, p. 8).

Kursiniame darbe pasirinkta analizuoti keturias J. Apučio apysakas: „Prieš lapų kritimą“, „Rudenio žolė“, „Vargonų balsas skalbykloje“ ir „Skruzdėlynas Prūsijoje“. Bražėnas (2007, p. 326) šias apysakas vadina ne tik reikšminga autoriaus kūrybos dalimi, bet ir vienu iškiliausių nacionalinės prozos reiškinių.

Visos apysakos viena nuo kitos skiriasi savo tematika, problematika, veikėjų charakterių kūrimo priemonėmis, stilistika ir poetika. Viena apysaka lyriškai pasakoja apie vaikystę karo fone, kita apysaka gvildena skaudžius lemties smūgius patyrusios asmenybės gyvenimą, trečioji – pasakojimas apie pokario vaikų vartos gyvenimus, nusitęsusius per kelis dešimtmečius, o ketvirtoji, sapno poetika perteikta apysaka, byloja apie asmenybės siekį ginti tiesą ir žmogiškumą sustingusioje socialinėje visuomenėje (Bražėnas, 2007, p. 329).

Šio darbo tikslas – išanalizuoti J. Apučio apsakymų erdvėlaikį. Erdvėlaikio terminas šiame darbe suvokiamas kaip erdvės ir laiko vienovė. Erdvėlaikio sąvoka apima net keturias dimensijas: trys jų priklauso erdvės sampratai, o ketvirtoji – laiko. Tam, kad tikslas būtų pasiektas, kelti šie uždaviniai:

1) apibrėžti šiuolaikinę erdvėlaikio analizės sampratą;

2) išanalizuoti Apučio apysakose vaizduojamą erdvę;

3) išanalizuoti Apučio apysakose vaizduojamą laiką.

Išsikelti uždaviniai įgyvendinami naudojantis literatūros analizės, lyginamuoju ir interpretaciniu metodais. Literatūros analizės ir lyginamasis metodas naudoti siekiant palyginti tradicinę ir naują, Lotmano ir Bachtino išplėtotą literatūros analizės sampratą, siekiant apibrėžti aspektus, kuriais remiantis bus analizuojamos pasirinktos J. Apučio apysakos. Interpretaciniu metodu remtasi analizuojant prozininko apysakų erdvėlaikį.

J. Apučio kūryba tyrinėta ne vieno mokslininko. Išsamiai rašytojo kūrybos laikmetį, aplinkybes, kūrėjo asmenybės bruožus ir pačią kūrybą 2007 m. išleistoje knygoje „Juozo Apučio kūryba“ yra ištyręs P. Bražėnas. Šioje knygoje atskirais aspektais taip pat analizuojamos ir šiame kursiniame darbe pasirinktos tirti apysakos. Violeta Gedminienė (2002, p. 46–77) yra tyrusi Apučio noveles pasirinkusi mitopoetikos aspektą, Aleksandras Krasnovas ir Aldona Martinonytė (2011, p. 40–50) analizavo, kokiais būdais ir kokiomis priemonėmis J. Apučio kūryboje konstruojama įvaizdžio simbolinė prasmė ir kokią funkciją simboliai atlieka kūrinyje, J. Apučio kūryba anlizuota ir kitų mokslininkų. Taigi nors J. Apučio kūrybos interpretacijų atlikta tikrai nemažai, šiame kursiniame darbe atliktas erdvėlaikio tyrimas gali Apučio prozą atskleisti iš dar vienos, iki šiol netirtos pusės. Be to, pasirinkti tirti iki šiol mažai analizuoti rašytojo apsakymai, kurie laikomi svarbia literatūros palikimo dalimi ir reikalauja naujo, gilesnio ir koncentruotesnio žvilgsnio.