Ekologinis žemės ūkis ir gyvulininkystė

Žemės ūkis (iki XVIII – XIX amžių) buvo labai svarbi ūkio šaka, kurioje dirbo dauguma žmonių. Bet kartu su pramonės revoliucija viskas pasikeitė – naujos technologijos leido žemės ūkiui būti našesniam ir taip jau kur kas mažiau žmonių galėjo aprūpinti maistu visus, taigi, mažiau ir dirbo žemės ūkyje. Valstybės tapo pramoninėmis, t.y. dauguma jų gyventojų ėmė dirbti pramonėje.

XX amžiuje žemės ūkio reikšmė dar sumenko, ėmė kur kas labiau apsimokėti dirbti kitus darbus, tad valstybių vyriausybės ėmė subsidijuoti žemės ūkį tam, kad jis išliktų. Nes jei jo nebūtų, karo, katastrofos ar sausros atveju galėtų pritrūkti maisto; šalis taptų priklausoma nuo kitų šalių, kurios tą maistą tiekia.

Kursinio darbo rengimo procesas parodė, kad žemės ūkis yra ūkio šaka, kurioje žemė yra naudojama maistui (iš)gauti, užauginti maistinius išteklius. Prie žemės ūkio priskiriama ir gyvulininkystė, miškininkystė, žvejyba (ūkį sudaro 3 pagrindinės šakų grupės žemės ūkis, pramonė ir paslaugos). Nuo tolesnės žemės ūkio plėtros krypties priklauso ne tik krašto gerovė, bet ir Lietuvos ekologinė situacija, todėl vis svarbesniu veiksniu tampa ūkio ekologizavimas. Įvertinant gamybos metodus privalu suvokti gamtos dėsningumus, įvairių gamybos būdų poveikį aplinkai.

Aš pasirinkau ekologinį ūkį, o specializacija – gyvulininkystė, melžiamos karvės Anykščių rajone, Sliepsiškio kaime.

Tikiuosi, kad mano ūkis klestės ilgai, patenkins žmogaus ir aplinkos poreikius.