Zoohigiena

Higiena (hygieinos) išvertus iš graikų kalbos yra sveikatą palaikantis. Gyvūnų higiena (zoohigiena) – žemės ūkio mokslo sritis apie gyvulių sveikatos apsaugą, jos stiprinimą panaudojant racionalius laikymo būdus, eksploataciją, priežiūrą, šėrimą kokybiškais pašarais. Zoohigienos mokslas tiria, kokios sąlygos gyvuliams kenksmingos ir kokios optimalios. Remdamasis tyrimų duomenimis, nustato įvairaus amžiaus ir įvairios paskirties gyvulių laikymo sistemas (tvartuose, ganyklose, stovyklose), pagal jo rekomendacijas projektuojami ir statomi gyvulininkystės pastatai bei įrengiamas jų vidus, reguliuojamas tvartų mikroklimatas, geriamojo vandens, pašarų kokybė bei jų normos, girdimo ir šėrimo režimas ir kt.
Sveikata tai yra natūrali gyvulio fiziologinė būklė, charakterizuojanti jo normalų santykį su aplinka. Egzistavimas be aplinkos, palaikančios funkcijas, yra neįmanomas. Dabartiniu metu žodis sveikata yra perfrazuojama į organizmo natūralų atsparumą (organizmas gali prisitaikyti prie jį supančios aplinkos). Išorinė aplinka tai yra terpė, supanti gyvulius (oras, vanduo, pašarai, pastatai). Organizmo ir aplinkos vieningumą palaiko panaši cheminė sandara ir medžiagų ir energijos apykaita, kuri vyksta iki mirties. Į visus veiksnius reikia žiūrėti kaip į savotiškus stresorius. Aplinka veikia kvėpavimo, mitybos, termoreguliacijos ir kitas sistemas. Neigiami veiksniai gali veikti kaip patogenai.
Ligų profilaktika – pagrindinis ir efektyviausias metodas gyvulių sveikatai išsaugoti stambiose fermose ir kompleksuose.
Atskiros zoohigienos taisyklės praktiškai pradėtos taikyti žiloje senovėje, dar klajoklinės gyvulininkystės sąlygomis.
Mokslininkai įrodė, kad blogos zoohigieninės sąlygos mažina gyvulių atsparumą ligoms. Veterinarinė statistika rodo, kad didžiausias gyvulių kritimo procentas tenka neužkrečiamoms ligoms dėl šėrimo, priežiūros ir laikymo paklaidų, zoohigieninių taisyklių nesilaikymo. Blogos zoohigieninės sąlygos dažnai būna tiesioginė ligos priežastis arba ją predisponuoja. Ypač jautrūs zoohigieninių normų pažeidimui gyvuliai yra žiemojimo laikotarpiu, kai jie laikomi uždaryti didesnę metų dalį, taip pat gyvulių prieauglis ir motininiai gyvuliai. Netinkamos zoohigieninės sąlygos patalpose taip pat yra labai palankios ir užkrečiamosioms gyvulių ligoms plisti. Dėl blogų zoohigieninių sąlygų kiaulės chroniškai serga bronchopneumonija, paratifu, infekciniu atrofiniu rinitu, galvijai – tuberkulioze, galvijų prieauglis – paratifu, kolibacilioze, arkliai – pažandėmis, kontagiozine pleuropneumonija. Kovojant su šiomis negerovėmis, zoohigiena yra pasiruošusi efektyvius būdus patalpų mikroklimatui pagerinti.
Mikroklimatą visų pirma suprantame kaip tinkamą (gerą) oro kokybę gyvulininkystės patalpoje. Todėl būtina gerai įrengti vėdinimo sistemas, ypač ekologinėse fermose. Žiemos metu svarbu apsaugoti gyvulius nuo šalčio...