Teigiama, kad plintant globalizacijai tokių mažų tautinių kalbų, kaip lietuvių kalba, struktūra ir kokybė neišvengiamai pasikeis – svarbu, kad kalbos pavadinimas išliktų ir kad turėtume su kuo tapatintis (kalbininkas G. Subačius). Įvertinkite tokį požiūrį. Savo mintis pagrįskite pavyzdžiais

Globalizacija iškelia į pirmą vietą rinką, tada žmogus lieka tik kaip darbo jėgos mašina, visada pasiruošusi prisitaikyti prie rinkos paklausos – dirbti tai, už ką daugiausiai moka, vykti gyventi į tas šalis, kur konkrečiu momentu yra didžiausi atlyginimai, prisitaikyti prie darbdavių reikalavimų ir pan. Tokiam globalizuotam žmogui svarbiausia mokėti kuo daugiau užsienio kalbų, kuriomis kalba kuo daugiau potencialių darbdavių. Vadinasi, gimtoji kalba nebeatrodo tokia būtina. Tačiau ar tai jau rimta visuotinė problema? Ar mums reikia sunerimti dėl lietuvių kalbos kokybės ir struktūros išsaugojimo?Globalizacija – amžinas ir nenutrūkstantis procesas. Skiriasi tik jos mastai ir tempai. Mūsų gimtoji kalba atsirado V-VI amžiuje, tiek metų išgyvenom, tiek okupacijų atlaikėm, o lietuvių kalba nepaisant to buvo pripažinta viena seniausių ir mažiausiai pakitusių kalbų. Mūsų kalba – unikali, seniausia iš gyvųjų keturių šimtų trisdešimt devynių indoeuropiečių kalbų. Ji yra išlaikiusi archajiškiausius šios prokalbės bruožus. Taip pat vienas iš argumentų, jog mūsų kalba, esant tokiam mažam tautiečių skaičiui, tvirtai laikosi ant žemės – tai, jog buvo atmestas siūlymas įtraukti lietuvių kalbą į UNESCO sąrašus. Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos Kultūros programų vadovė Milda Valančiauskienė komentuodama tokį siūlymą sakė: „Dėl kalbos nykimo pirmiausia reikėtų išgirsti kalbininkų nuomonę, nes vieno viešo pasvarstymo, kad lietuvių kalba nyksta, mažoka.”