Fransua Rablė “Gargantiua ir Pantagriuelis”

Vakarų kultūros ir meno raidoje XV – XVI amžius yra vadinamas Atgimimu, arba Renesansu. Šiame laikotarpyje ypatingą reikšmę įgauna Antika, jos atgaivinimas ir palikimas, mokslas, menas bei literatūra. Renesanso tėvyne laikoma Italija, nes čia šis laikotarpis prasidėjo anksčiau, XIV a. Kai kurie mokslininkai mano, kad Renesanso užuomazgų galima rasti jau XIII amžiuje.
Tai pereinamasis laikotarpis, nuo viduramžių į naujuosius laikus. Naturalu, kad su nauju laikotarpiu keičiasi politinio ir visuomeninio gyvenimo prasmė, reikšmė, vertybių sistema, tam tikri reiškinai. Suyra viduramžių feodalinė santvarka, įsitvirtina kapitalistiniai santykiai. Feodalinės, susiskaldžiusios valstybės virsta centralizuotomis monarchijomis, kur paprastai valdžia priklauso vienam valdovui (absoliutizmas). Kaip pavyzdžius galima įvardinti Angliją, Ispaniją, Prancūziją. Svarbu tampa bendra kultūra, kalba. Šis laikotarpis - tai tautinių kalbų ir kultūrų suklestėjimo laikotarpis. Renesanse „gimsta“ reformacijos judėjimas, kuris davė pradžią protestantizmo kryptims: liuteronybei, kalvinizmui, anglikonybei. Svarbūs geografiniai ir moksliniai atradimai. (Magelanas, Ptolemėjo geocentrinė visatos samprata, Kopernikas, Galilėjus, Montenis).