Kaip vaizduojama emigranto dalia XX a. II pusės ir šiuolaikinėje lietuvių literatūroje? Savo mintis pagrįskite pavyzdžiais

Emigracija – žmonių persikėlimas iš tėvynės į kitas valstybes dėl ekonominių, politinių, religinių priežasčių. Šiandien jauni, aktyvūs žmonės masiškai išvažiuoja į kitas šalis dėl įvairiausių priežasčių. Pasak Lietuvos filosofo Leonido Donskio, mes esame aktyviausios ir žiauriausios kapitalizmo fazės visuomenė. Mes fetišuojame prekes, daiktus ir darbą. Bet ir darbą mes fetišuojame tik už jo galimus rezultatus – kaip kelią į sėkmę, galią ir karjerą, o ne kaip gyvenimo komforto dalyką. Tačiau tai ne vienintelė priežastis, kodėl mes paliekame gimtąjį kraštą. Žmogus emigruodamas protestuoja prieš nepagarbą asmeniui ir darbui, susvetimėjimą bei humaniškumo išraiškos trūkumą Lietuvoje. Pasak Kanados rašytojos Susanna Moodie, daugumoje pavydžių, emigracija yra būtinybė, ne pasirinkimas. Pavyzdžiui, žmogaus apsisprendimui išvykti iš gimtinės daro įtaką istoriniai įvykiai: karai, trėmimai, okupacija. Aš kalbu apie XX a. II pusę, kai tėvynėje įsiviešpatavo okupantai, žmones apėmė nesaugumo pojūtis: jie bet kada galėjo būti apkaltinti nepritarimu vyraujančiai sistemai, suimti bei išvežti į mirties stovyklas, nes katastrofų laikotarpiu niekam neberūpi pavienio žmogaus likimas. Stengdamiesi apsisaugoti, apsaugoti artimuosius, jie priversti palikti gimtąjį kraštą. Taigi, kokia žmogaus, palikusio tėvynę, dalia vaizduojama XX a. II pusės ir šiuolaikinėje lietratūroje?