Pasak Emilio Zola - „Moteris tai ašis apie kurią sukasi civilizacija“ Remdamiesi lietuvių proza pristatykite, kokius moterų paveikslus kūrė iškiliausi XIX-XX a. lietuvių literatūros atstovai.(J.Biliūnas, V.Mykolaitis – Putinas, Šatrijos Ragana)

Laba diena, esu vardenis pavardeni . Mano tema yra: Pasak Emilio Zola - „Moteris tai ašis apie kurią sukasi civilizacija“ Remdamiesi lietuvių proza pristatykite, kokius moterų paveikslus kūrė iškiliausi XIX-XX a. lietuvių literatūros

Frydrichas Šileris yra pasakęs : "Gerbkite moteris : jos nuskina dangiškas rožes ir įpina jas į žemišką gyvenimą." Jau nuo pat seniausių laikų moters paveikslas lietuvių literatūrai nebuvo svetimas, todėl bėgant metams jos vaizdavimas tapo viena iš populiariariųjų temų, kurias nagrinėjo lietuvių rašytojai. Dažnai dailiosios lyties atstovės buvo vaizduojamos kaip kruopščios namų šeimininkės, likimui paklusnios asmenybės, mylinčios žmonos, tačiau tai šiek tiek pasikeitė į lietuvių literatūrą įžengus realizmui, o veliau ir modernizmui. Šiose epochose moterų paveikslai įgijo ryškesnių atspalvių. Apie tokias asmenybes rašė garsiausi XIX ir XX a. atstovai. Realizmo epochos atstovas Jonas Biliūnas apysakoje "Liūdna pasaka" siekė atskleisti kaimo moters – namų židinio saugotojos vaidmenį. Neoromantikės Šatrijos Raganos apysakoje "Sename dvare" aprašomas motinos idealas bei turtingo vidinio pasaulio asmenybė. Modernisto V.Mykolaičio – Putino romane "Altorių šešėly" įprasminamas aistringos moters – gundytojos paveikslas. Remdamasi šiais autoriais savo kalboje atskleisiu, kaip kiekvienas iš jų vaizdavo moterų paveikslus.

Jonas Biliūnas apysakoje "Liūdna Pasaka" vaizduoja moterį, kurios paveikslą įprasmina mylintis vyras ir svajonės apie namų židinio puoselėjimą. J.Biliūno novelėje Juozapota yra panaši į tradiciškai įsivaizduojamą lietuvių liaudies moterį – jauna, graži, skaisčiaveidė, linksma, jautri, laiminga, kupina svajonių ir troškimų, tačiau naivi, nes nepaisydama visų ją supamu vargu tikisi geresnio ir šviesesnio rytojaus. Kūrinio laikas – 1863 sukilimo metai. Tai kančių ir vilčių laikmetis. Sunki baudžiava iškankino visą lietuvių kraštą, ne išimtis ir Banių šeima. Juozapota mylimojo Petro Banio pašonėje tiesiog žydi kaip pati gražiausia pasaulio rožė. Jai nestinga jėgų svajoti apie šeimos pagausėjimą, nestinga jėgų viltis, jog vieną dieną kančios baigsis ir gyvenimas taps lengvesnis. Tokia jos vidinė būsena puikiai atsispindi jos akyse, kurios yra tarsi “dvi gražios žvaigžės". Ši metafora yra pats ryškiausias akcentas Juozapotos paveiksle.