Mylimosios paveikslas Vinco Mykolaičio–Putino romane ,,Altorių šešėly‘‘, Jono Biliūno apysakoje ,,Liūdna pasaka‘‘ ir Maironio eilėraščiuose

Visais laikais buvo kuriamas moters įvaizdis. Ypač literatūroje moterims buvo sukuriamas vaizdingas jų paveikslas. Lietuvių literatūroje moters paveikslas kuriamas skirtingai: vienos jų šeimos saugotojos, kitos gundytojos, o dar kitos tapo menininkų mūzomis. Mylimoji lietuvių literatūroje dažniausiai pasireiškia kaip meilė moteriai arba tėvynei. Savo kalboje pristatysiu trijų autorių kūrinius, kuriuose mylimosios paveikslas yra traktuojamas skirtingai.

V. Mykolaičio–Putino romane „Altorių šešėly“ veikėja Liucė – paprasta, vėjavaikiška, drąsi, pas kleboną gyvenusi mergina, kuriai nebuvo svetimas potraukis kunigams. Ji pirmoji jaunam vaikinui, Vasariui, tuo metu dar seminaristui, pažadino keistus, nepažintus jausmus ir apipynė moterišku žavesiu. Tyras jausmas apėmė juos abu, mintys apie vienas kitą nepalikdavo net po daugybės nesimatymo mėnesių. Tačiau Liudui Vasariui tapus kunigu pasidarė aišku – mergina turi žengti savo keliu, todėl ištekėjo. Vis dėlto visoje dramoje Liucė iš Vasario gyvenimo neišnyksta, ji užėmė didžiąją dalį kunigo apmastymų. Atsidavusi ir ištikima Liucė nors gyvenime buvo du kartus ištekėjusi, iš tiesų mylėjo tik kunigą Vasarį ir visą laiką buvo kankinama nelaimingos meilės. Vincas Mykolaitis–Putinas plėtoja Liucės charakteristikoje du planus-realujį ir idealujį, taip parodydamas asmenybės skilimą ir dvilipumą. Skaudančia širdimi Liucė ištekėdama už Brazgio, ateityje tikisi savo gyvenimą montuoti iš dviejų dalių. Ji galvoja, kad ištekėjusi už nemylimo vyro, galės išsaugoti Vasarį kaip šeimos draugą ir idealioji jų meilė liks ir toliau nepažeista. Tačiau ši iliuzija žlunga. Po pirmojo savo vyro mirties Liucė ištekėdama už tipiško buržua Glaudžiaus, „pasitempė į modernios ponios fasoną“, kuriame slėpesi giliausias žeminimas ir paniekinimas. Liucė matydama, kad praranda Vasarį išgyvena tai, kaip savo laimės praradimą. Liucė į kūrinio puslapius, anot J. Lindės-Dobilo, atsineša visą „mūsų patriarchališkojo gyvenimo grožį“. Ji kaip skaidri žvaigždė sužiba niūrioje Vasario gyvenimo padangėje, sudarydama kontrastą slogiai seminarijos, bažnyčių ir klebonijų aplinkai ,kunigiško gyvenimo askezei“. Liucė stengiasi išplėšti Vasarį iš “idėjų pasaulio”, grąžinti jam laimę. Tačiau, siekdamas atplėšti Vasarį nuo altoriaus, teįstengia jam pasiūlyti vien tik moterišką jausmą, nesugeba atverti jokios prasmingesnės gyvenimo perspektyvos, nebando atskleisti tos padėties, kurioje atsiduria Liudas dėl dvilypiškumo, dviveidiškumo.