Kokie jauno žmogaus siekiai vaizduojami literatūroje? (Maironis, J. Aputis, M. Katliškis)

Popiežius Pranciškus I yra sakęs: „Jei jaunas žmogus neturi vilties, jis ne jaunuolis, o pensininkas.“ Išties jaunystė tas metas, kurio ilgisi seni, o jauni net negalvoja, kad ji vieną dieną baigsis. Jaunas žmogus gyvenime vadovaujasi ne protu, bet jausmais. Viską daro impulsyviai, nepagalvodamas apie galimas pasekmes. Reikia nepamiršti naivumo – tai viena iš didžiausių jaunystės problemų. Visgi būna ir tokių atvejų, kai jaunas žmogus subręsta daug greičiau nei kiti ir tokiu būdu geba įkvėpti daryti gerus dalykus. Šiandien norėčiau plačiau apžvelgti jauno žmogaus siekius lietuvių literatūroje, o konkrečiai aptarti Maironio, Juozo Apučio ir Mariaus Katiliškio kūrybą šia tema.

Pradėsiu nuo žymiausio Tautinio atgimimo atstovo – Jono Mačiulio – Maironio. Eilėrašiuose jaunas lyrinis subjektas kviečia tautiečius nepasiduoti kovojant dėl tėvynes. Pats Maironis gimė 1862 m. likus dviems metams iki spaudos draudimo laikotarpio. 1884 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. Po keturių metų išvyko tęsti mokslų į Peterburgą, ten parašė nemažai eilėraščių, pradėjo pasirašinėti Maironio slapyvardžiu. Baigęs gimnaziją dėstė Kaune, vėliau Peterburge. 1909 m. grįžo į Kauną, buvo paskirtas kunigų seminarijos rektoriumi. Svarbiausias jo literatūrinis palikimas – poezijos rinkinys „Pavasario balsai“ išspausdintas 1895 m. „Pavasario balsuose” Maironis herojinę praeitį sujungė su sunkia, bet ryžtingai keičiama dabartimi, nurodė perspektyvą – laisva tauta tarp kitų Europos tautų. Lietuvos erdvė – kraštovaizdis su savo kalnais, miškais, vandenimis, su šventomis vietomis. Lietuvos laikas – nuo atsimenamos praeities iki dabarties.