Romualdo Granausko ,,Raudonas ant balto“ ištraukos analizė

Ištrauka prasideda pasakotojo žodžiais, apie tai ką jis matė būdamas vaikas. Kalba pirmuoju asmeniu. Suprantame jog tai vienas iš vaikų, mačiusių visą tai, kas vyko tą dieną. Toliau pasakojimą tęsia eržilo aprašymas, per kurį atsiskleidžia santykis su eržilu ir jo šeiminiku - ,,Galdikas nuo to lango, pro kurį matėsi eržilas, nenuleisdavo akių net melsdamasis“. Suprantame, kad gyvūlys žmogui buvo labai svarbus, žinoma, juk jis buvo stiprus, gražus, net bauginantis. Niekas nedrįsdavo prie jo prieiti. Kol kas matome tik tokį santikį, kuris gali būti susidaręs ir todėl, kad kaimo žmogui gyvūlys yra labai svarbus ir reikalingas kasdienybėje. Tačiau, kaip matysime vėliau, tas ryšys yra kiek artimesnis. Toliau pasakotojas tęsia išsamesnį eržilo apibūdinimą: ,,Juodas kaip derva, tiktai priekinės kojos tartum apmautos kokiomis baltomis kojinėlėmis ir balta dėmė ant kaktos kaip Betliejaus žvaigždė“. Šioje pasakojimo vietoje galime įžvelgti ir tolimus pasakotojo prisiminimus iš vaikystės apie tą eržilą ir kokią baimę jis visiems vaikams keldavo. Nors jis atrodė baisus ir grėsimngas, tačiau keldavo visiems lyg smalsumą, lyg pagarbą tokiam gyvūliui. Po aprašymo apie uždarytą eržilą, pastraipos pabaigoje lyg su užuomina pasakoma, kad tą pavasarį Galdikus išvežė. Gražus metų laikas buvo ,,supurvintas“ tragiškų įvykių.