Spalvų vaidmuo viduramžiuose

Koks spalvų vaidmuo viduramžiais? Kaip viduramžiais kito spalvų vertinimas, aprašymas, aiškinimas, derinimas ir vartojimas? Viduramžiai – periodas, kuriam būdingos ryškios spalvos ir kontrastai. Vieni spalvomis piktinosi, kiti žavėjosi. Kadangi viduramžiais dauguma dalykų buvo aiškinama iš tikėjimo perspektyvos, kilo diskusijos, ar spalvos yra velnio įrankis, ar Dievo puošmena. Viduramžių mokslininkų teikti spalvos apibrėžimai rėmėsi žodžių etimologija. Kai kurie teologai, kaip antai Bernardas Klervietis, žodį color kildino iš celare (pridengti, slėpti), todėl manė, kad spalva tėra priedėlinė Kūrinijos substancija, neleidžianti įžvelgti tikrosios daiktų esmės, ji nenaudinga ir pavojinga, kaip galimas velnio įrankis. Spalvų paskirtis – atitolinti žmogų nuo amžinybės tiesų, suviliojant jį akimirkos malonumais. Tačiau daugelis to meto mokslingų žmonių pirmenybę teikė pozityvioms šio žodžio sampratoms. 7 a. vyskupas Izidorius Sevilietis susiejo žodį color su calor (šiluma). Šios idėjos šalininkai siejo spalvas su žibėjimu, ryškumu, šviesa, o tai piršo tiesioginę sąsają su Dievo apreiškimu, dažnai vaizduojamu kaip šviesos spindulys, todėl spalvų poveikis viduramžiais buvo labai vertinamas. Kadangi spalvos laikytos svarbiais įvairių objektų reikšmės įkūnijimais, atsirado ilga reikšmių teikimo ir sąsajų su kitais Kūrinijos elementais grandis. Spalvos sietos su keturiais metų laikais, keturiomis vėjo kryptimis, žmogaus gyvenimo tarpsniais, išganymo istorijos periodais, bažnytinėmis šventėmis ir kt. Viduramžiais moksle užvirė diskusijos, kurios spalvos yra pagrindinės, o kurios – tik prie jų prisišliejusios. Svarbus išeities taškas čia buvo spalvos, minimos Biblijoje. Dauguma teologų pagrindinėmis laikė spalvas, susijusias su žirgais Apreiškime Jonui – baltu, juodu, palšu, ugniaspalviu. Tuo tarpu Išėjimo knygoje minimi įvairūs Šventyklos uždangos tonai lėmė pasirenkamas liturgines spalvas. Skiriamos keturios pagrindinės spalvos įvairioms švenčių dienoms: balta, raudona, žalia, juoda...