Hiperaktyvumas - psichologinė problema vaikystėje

Dažnai tėveliai negali atsidžiaugti, kad jų mažylis ypač aktyvus, energingas, smalsus, bei drąsus. Tačiau ką daryti, kai vaikas pernelyg dažnai nenustygsta vietoje, jam greitai viskas nusibosta, žaisdamas ir bendraudamas jis negali sutelkti dėmesio, nuolat trukdo aplinkiniams, beveik visada yra išsiblaškęs ir netgi agresyviai nusiteikęs? Pastaraisiais metais nebuvo kito taip dažnai visuomenėje minimo sutrikimo, kaip per didelis aktyvumas (hiperaktyvumas) ir dėmesio sutrikimai. Apie hiperaktyvumu vadinamą vaikų sutrikimą dar žinome tiek mažai, kad dažnas jį palaikome komplimentu, nors iš tiesų – tai diagnozė. Kaip padėti hiperaktyviems vaikams, kaip keisti suaugusiųjų požiūrį į juos ir elgesį tiek namuose, tiek daželyje/mokykloje, kaip pagerinti tokių vaikų mokymosi ir adaptacijos galimybes, kaip padėti tėvams, ir mokytojams nelengvame auklėjimo ir ugdymo procese? Šiandien tai – aktualūs klausimai. Kai kurie suaugusieji aktyvius nenuoramas bando sutramdyti griežtomis priemonėmis. Tačiau pyktis ir bausmės ne tik nepadeda, bet dar ir pablogina padėtį. Vaikas tampa dar agresyvesnis ir neramesnis. Tėvai nesuprasdami, kas iš tiesų vyksta, pradeda kaltinti save, kad atžalą blogai išauklėjo. Jie net neįtaria, kad jų namuose auga hiperaktyvus vaikas. Tai ypatingas vaikas, kuriam reikia kur kas daugiau dėmesio ir meilės nei paprastam vaikui. Sunkūs vaikai, kurie reikalauja daug kantrybės, supratimo ir dėmesio, yra ypatingas iššūkis asmeninei ir profesinei ugdytojų kompetencijai. Darbas su šiais vaikais ir pedagogo pareikalauja daugiau psichologinės įtampos, pastangų, kūrybiškumo, organizacinių sugebėjimų. Sunku juos suvaldyti, nes šie yra neprognozuojami. Pedagogo pareiga – sukurti tinkamą ugdymo/si aplinką, naudoti efektyvius darbo metodus, padedančius vaikui įgyti ir tobulinti gebėjimus bei įsisavinti žinias.