Bendravimas šeimoje: vaikų ir tėvų konfliktas

1.3. Konfliktų priežastys

Vaiko santykiai su šeimynykščiais ne visada būna sklandūs ir darnūs. Jis neretai patenka į keblias ir sunkias konfliktines situacijas, kai reikia savarankiškai nuspręsti, kaip pasielgti. Dėl gyvenimo patirties stokos vaikas dažnai ne pašalina, o tik padidina konfliktą. Daugiausia konfliktuoja su tėvais 12 m. mergaitės ir 13 m. berniukai. Nesutarimai su vaikais yra suaugusiųjų nemokėjimo arba nenoro rasti bendrą kalbą padarinys, nenoras vaikui skirti naują vietą greta savęs. Kai kurie tėvai kasdien žemina, kankina, net luošina vaikus. Nesusimąsto, kad vaikas – ne priemonė saviems trūkumams kompensuoti ar kokioms problemoms išspręsti. Konfliktiniai santykiai turi liūdnų padarinių: skatina vaiką tolti nuo tėvų, ugdo tėvų baimę arba net neapykantą jiems (Miškinis, 1993, p. 174 – 178).

Konfliktų su vaikais priežastys dažniausiai būna šios:

1. senamadiško požiūrio į tradicines vertybes ( šeimą, meilę…),
2. jie nenori, kad būtų kontroliuojamas jų gyvenimas (kada grįžti iš diskotekos),
3. juos erzina rimtos tėvų kalbos apie ateitį (mokslas),
4. visi paaugliai pyksta, kai tėvai jiems papriekaištauja dėl jų išvaizdos (suplėšyti džinsai, auskaras nosyje),
5. paaugliai dažniausiai pykstasi su jaunesniais broliais ar seserimis (kodėl jam nupirko naujus džinsus, ko jis lenda į mano kambarį ? ).

Konfliktų pagausėja paauglystėje. Bręstantys paaugliai dažnai varžosi, gėdijasi, drovisi, arba priešingai, būna įžūlūs, akiplėšos. Visa tai sukelia prieštaravimų su aplinka – artimaisiais ir vidinių prieštaravimų – su padidėjusia savimeile. Taigi tėvai turi mokėti įvertinti savo vaiko fizinio, psichinio ir socialinio brendimo neatitikimus.

Didelius konfliktus sukeli priešiškas tėvų požiūris į vaiko draugus. Tėvai linkę netinkamus vaikų poelgius teisinti bloga draugų įtaka, dėl to gana priešiškai žiūri į kai kuriuos draugus. Tai išreiškia priekaištais: „Kad daugiau su juo nematyčiau!“, „Tau šis berniukas brangesnis už mane?“ ir pan. Vargu ar toks nusiteikimas gali pakeisti padėtį, nes, norėdami susitikti, vaikai ras ir vietą, ir laiką, o slapta draugystė gali būti žalingesnė. Tėvai turėtų ryžtingai įsikišti ir nutraukti draugystę tik tada, kai vaikas bendrauja su draugu, turinčiu netikusių įpročių ar darančiu labai blogą įtaką.

Dažnai tėvai pervertina savo autoritetą ir į paauglius vaikus žiūri vos ne kaip į nuosavybę, kurią gali tvarkyti kaip nori. Pirmaisiais gyvenimo metais vaikas yra silpnas, bejėgis ir visiškai priklauso nuo tėvų. Tačiau paauglys ar jaunuolis – jau ne toks, o tėvų požiūris iš esmės nesikeičia. Jie nepaiso vaiko nuomonės, primeta savo valią ir kartu skurdina jo dorovinį gyvenimą. Vaikai, ypač paaugliai, trokšta atkeršyti už patirtas nuoskaudas, asmenybės slopinimą ir tai išreiškia savo neklusnumu.

Tėvų auklėjimo metodai dažnai būna konservatyvesni nei vaikų atsakomoji reakcija. Įvairių konfliktų kyla ir dėl per didelio griežtumo, bausmių gausumo, nesidomėjimo vaiko poreikiais, nenuoseklių reikalavimų bei pažiūrų ir kt.