Viešosios sakytinės kalbos ypatumai

„Žodis yra puikus vadovas, kuris teturėdamas gana menką ir visiškai nepastebimą kūną atlieka stebuklingiausius darbus. Jis gali ir baimę išvyti, ir liūdesį sunaikinti, ir džiaugsmą įteigti, ir užuojautą sužadinti.“ tai A. Losevo mintis apie žodžių galią, kuria taip žavisi antikos estetikos tyrinėtojas. Iškalbos menas yra beveik toks pat senas kaip ir pati žmonija. Jau senovės šumerų molinėse lentelėse mokslininkai iššifruoja pamokymus, kad reikia kalbėti ramiai, aiškiai, neskubant, nesikarščiuojant. Taigi nuo senų senovės, kai tik mokoma vadovauti ir bendrauti, mokoma kalbėti, nes, anot Platono, „iškalba yra protų valdymo menas“. „Ir senovėje, ir naujaisiais laikais iškalba buvo vienas svarbiausių kultūros veiksnių. <...> Visi geriausi valstybės žmonės <...>, geriausi filosofai, poetai, reformatoriai buvo tuo pat metu ir geriausi oratoriai <...>,“ – sako A. Čechovas.

Kalbėti ir klausyti tenka daugiau negu rašyti ir skaityti. Mokslininkų yra apskaičiuota, kad žmogus būna įtrauktas į kalbančią visuomenę 10-11 val. per parą, 75% šio laiko jis kalba ir klauso, o tik 25% skaito ir rašo. Atmintyje ilgiau pasilieka gyva, laisvai tekanti kalba, negu ta pačia tema parašytas straipsnis. Tačiau dažnai girdime kalbėtojus, kurių pasiklausę nesuprantame, ką jie norėjo pasakyti nerišlia savo kalba. D. Karnegis apie tokį kalbėtoją sako, kad jo galvoje – kratinys, nesukomponuota medžiaga. Ar galima išmokti sklandžiai ir įtaigiai kalbėti? Be abejo, - taip atsako kiekvienas iškalbos meno specialistas, - tik, žinoma, ne vien iš retorikos vadovėlio. Sakoma, kad ir kiek plaukymo vadovėlių perskaitysime, vis tiek neišmoksime plaukti tol, kol nepasinersime į vandenį.

Temos aktualumas. Viešoji sakytinė kalba yra neatskiriama šių dienų visuomenės kultūros dalis. Šių laikų žmogui viešoji kalba yra itin svarbi, nes gyvename aukščiausių informacinių technologijų apsuptame laikotarpyje, kuris „suvalgo“ labai daug mūsų laiko. Realaus bendravimo stygius iššaukia skurdžią viešą sakytinę kalbą, kuri yra tokia svarbi norint tobulėti kaip asmenybei ir pasiekti aukštų tikslų. Dažnas žmogus bijo kalbėti viešai vos prieš keletą klausytojų, o ką jau kalbėti apie didelę salę, kurioje susirinkę šimtas ar daugiau žmonių. Baimė atsiranda iš nežinojimo, todėl remiantis garsių, žinomų oratorių patirtimi, tokių kaip : Protagoras, Prodikas, Sokratas, Demostenas, Platonas, Aristotelis, Augustinas, Ciceronas, Vonegutas, Kenis, Prentisas, Rosas, Prochovščikovas, Stiurtas ir kitais, bandysime išsiaiškinti viešosios sakytinės kalbos ypatumus.

Darbo objektas – viešo kalbėjimo meno ypatybės.

Darbo tikslas – išsiaiškinti viešosios kalbos ypatumus, aptarti kuo reikia vadovautis siekinat sėkmingos viešosios kalbos.

Darbo struktūra: darbą sudaro įvadas, 4 skyriai, išvados, literatūros sąrašas.