Edmund Burke politinės filosofijos mintis

Dar mokydamasis mokykloje kiekvienas sužino, kad egzistuoja trys pagrindinės politinės ideologijos: konservatizmas, liberalizmas ir socializmas. Šiais laikais liberalioji mintis yra kiekvienam pažįstama, nes yra vyrauja praktiškai visoje Vakarų kultūroje, o apie socializmą visi yra girdėję dėl XX amžiuje buvusio SSRS siekio paversti visą pasaulį komunistiniu, o štai apie konservatyviąją filosofiją daug dalykų žino nedaugelis, todėl šio rašto darbo tikslas yra pristatyti E.Burke‘o, kartu ir konservatyvizmo, politinę filosofiją.

„Baimė stumia mus mąstyti, mūsų protus išgrynina siaubas ir gailestis“[1] štai toks Burke‘o atsakas į Prancūzijoje įvykusią revoliuciją. Pripažindamas milžinišką Prancūzijos įtaką Anglijos reikalams ir išsigandęs, kad pokyčiai gali pasiekti ir Angliją, savo mintis apie bene svarbiausią XVIII a. įvykį išdėstė laiške - pamflete jaunam prancūzui „Apmąstymai apie Prancūzijos revoliuciją“, kuris tapo bestseleriu akimirksniu. „Milžiniškame jų žmonijos pertvarkymo plane negalima rasti nė vienos užuominos apie dorovę ar politiką; nieko, kas būtų skirta žmonių rūpesčiams, veiksmams, aistroms ir interesams. Gailestingumas ir užuojauta išjuokiami kaip prietarai ir nemokšiškumas. Nuolaidumas atskiriems žmonėms laikomas visuomenės interesų išdavyste.[2] Homini non sapiunt.[3] taip Burke‘as atsiliepia apie garsiausią Apšvietos įvykį ir suskubsta gelbėti Anglijos nuo panašios lemties.

Burke‘o politinės pažiūros niekada nebuvo nuosekliai suformuotos logiška ir vientisa forma. O būtent Didžiąją Prancūzų revoliuciją galima laikyti priežastimi, paskatinusia E. Burke, politiką, konservatizmo ideologijos pradininką, susisteminti ir sukoncentruoti savo politinės filosofijos idėjas. Mintys, gimusios iš priešpriešos Prancūzijos revoliucijai, kaip nežabojamų individo siekių kurstytojai ir tvarkos griovėjai, ir išdėstytos poleminiame veikale „Apmąstymai apie Prancūzijos revoliuciją“, davė pradžią tradicionalistinei bei bendruomeniškai ideologijai (konservatizmui), beveik visa savo esme priešingai tam, ką skelbė Hobbes, Locke, o iš dalies ir Rousseu pasekėjai.[4]

Šis arbas susidės iš 5 dalių: pimoje dalyje bus aptarta politikos kilmė ir pavyzdinės valdžioje esančio žmogaus savybės, antroje dalyje bus aptarta valstybės konstitucija, kaip fundamentali valstybės atrama bei paveldėjimo teisės ir valdžių padalijimo principo šaltinis, taip pat bus įvardijami kiekvienos valdžios bruožai, funkcijos bei supažindinama su Burke‘o tradicijos ir senaties teisės reikšme, trečiasis skyrius susidės iš gerai tvarkomų valstybės finansų ir drausmingos kariuomenės aprašų, o ketvirtajame bus išplėtota visuomenės samprata ir ypatybės bei aptartos pilietinės, civilinės teisės; paskutiniame skyriuje bus aprašyta bažnyčios institucijos teigiama įtaka visuomenei ir politikams, bei paaiškinta „prietaro“ sąvoka ir jos reikšmė.

[1] Edmund Burke, Apmąstymai apie Prancūzijos revoliuciją. Vilnius : Žara, 2009, 73.

[2] Burke, 65.

[3] (lot. Žmogumi nekvepia) Ten pat, 144.

[4] George H. Sabine ir Thomas L.Thorson, Politinių teorijų istorija.Vilnius:Margi raštai, 2008, 582.