Kas yra filosofija?

„Filosofija“ – tai graikiškos kilmės žodis, sudarytas iš veiksmažodžio „philein“ („mylėti“) ir daiktavardžio „sophia“ („išminčius, išmintis“). Dažniausias tiesioginis vertimas yra „išminties meilė“ (Anzenbacher A. Filosofijos įvadas, 1992. p. 16). Nors tiek Pitagoras (apie 590 – 500), tiek Heraklitas Efezietis (apie 540 – 480) vartojo šį žodį ir kalbėjo apie filosofus, tačiau istorišką reikšmę šiam žodžiui suteikė Sokratas (470 – 399), kurio pokalbį su išmintingąja Diotima apie meilės dievą Erotą aprašė Platonas (427 – 347) dialoge „Puota“. Erotas gimė iš Ištekliaus ir Skurdybės, todėl jis yra amžinas skurdžius, grubus, šiurkštus, basas, benamis – tikras motinos Penijos (Neturtas) vaikas. Tačiau iš tėvo pusės Erotas yra drąsus, trokštantis pažinimo, taikantis į tai, kas gražu ir gera. Taigi jis yra tarp išminties ir neišmanymo, nes joks dievas nėra nei filosofas (išminties mylėtojas), nei geidžia tapti išminčiumi.

„Veik visi filosofai vienu balsu tvirtina, kad patyrimas yra bet kokio filosofavimo pradžia“ (ten pat, p. 17). Viskas prasideda nuo įprasto, kasdienio pasaulio, kuriame mes orientuojamės, susivokiame ir patiriame įvarius dalykus. Tad filosofija kyla ne iš mokslinio patyrimo būdo, bet „iš ikimokslinio, kasdienio patyrimo“ (ten pat, p. 17). Tokiame patyrime pasaulis visuomet yra atviras, mes laisvai galime pažinti ir veikti. Be to, patyrimas aptinkamas ir kalboje. Mūsų kasdienė kalba yra „natūralioji“ – tokia, kuria laisvai šnekame, kuri yra atribota nuo mokslinių terminų (nors specifinių terminų jau galime vis dažniau aptikti). Taigi santykis tarp kasdienio ir mokslinio patyrimo gali būti prilygintas santykiui tarp kasdienės ir mokslinės kalbos.