Aukštasis mokslas Lietuvoje

Universitetinio mokslo šviesa, kaip ryškus švyturys įsižiebęs Europoje ankstyvaisiais viduramžiais, vedė tautas ir valstybes, šviesdamas joms kelią tarp būties ir nebūties, tarp žlugimų ir sukrėtimų. Laiminga ta tauta ir pagerbtas tas miestas, kuris turi universitetą - neišsenkančią išminties, šviesos, tikėjimo ir vilties versmę, švyturį neramiuose istorijos, jos kataklizmų okeanuose.[1]
Dabar nerasime valstybės kuri neturėtų nei vienos aukštojo mokslo įstaigos. Tiesa, yra tokių šalių kur aukštasis mokslas prieinamas ne kiekvienam. Daugelyje vargingų šalių aukštasis mokslas yra mokamas, kai kuriose musulmonų šalyse ( netgi šiais laikais ) mokslo gali siekti tik vyrai.
Aukštojo mokslo ištakos Lietuvoje siekia XVI amžiaus vidurį, kai Vilniuje jėzuitų įsteigta kolegija 1579 m. tampa aukštąja mokykla - Academia et Universitas Vilnensis. 1832 m. Rusijos caras Nikolajus I uždaro universitetą. 1918 m., susikūrus nepriklausomai Lietuvos Respublikai, Valstybės taryba nutaria atkurti Vilniaus universitetą. Tačiau okupavus Vilnių ir vyriausybei persikėlus į Kauną, šis nutarimas neįgyvendinamas. [1]
Daug įvykių praėjo nuo to laiko buvo ir karų, ir okupacijų. Po kiekvieno iš reikšmingesnių įvykių istorijoje keitėsi ir požiūris į mokslą, buvo atliekamos vienokios ar kitokios reformos.
Šiame darbe pamėginsime trumpai apžvelgti aukštojo mokslo raidą Lietuvoje nuo pat jo atsiradimo iki šių dienų, o taip pat pažvelgsim į ateities planus.