Humanistinė asmenybės teorija apie mokymą (SI)

Asmenybės ugdymo rezultatai priklauso nuo vidaus ir išorės sąlygų. Labai svarbus kryptingas vidinių ir išorinių sąlygų, poveikių derinimas. Kiekviename iš mūsų glūdi kūrybiškumas. Jis pasireiškia kaip saviraiškos požymis. Humanistinio judėjimo šalininkai skatina šiuos bruožus.
Humanizmas – pažiūrų sistema, žmogų laikanti pagrindine vertybe. Humanistinis judėjimas prasidėjo visai neseniai, dvidešimto amžiaus ketvirtame – penktame dešimtmetyje JAV. Jis atsirado kaip protestas tuo metu vyravusiam biheviorizmui.
Žymiausias humanistinės psichologijos teorijos atstovas yra Abrahamas Maslou ( A. Maslow). Jo teoriniai darbai turėjo didelę įtaką psichologams praktikams, kurie stengėsi padėti žmonėms giliau pažinti ir pilniau atskleisti save. Kitas žymus psichologas Karlas Rodžersas (C. Rogers), sukūrė humanistinės asmenybės teoriją. Jis teigė, kad žmogui įgimta savirealizacija, gėrio ir blogio suvokimas. Jo manymu, harmoninga asmenybe gali tapti kiekvienas žmogus, tereikia pažinti save, atskleisti savo siekius ir galimybes, juos suderinti. Tai priklauso nuo paties žmogaus pastangų.
Pagrindinė humanistinių asmenybės teorijų idėja – besąlygiškai priimti ir gerbti kiekvieną žmogų tokį, koks jis yra, taikoma įvairiose praktinės veiklos srityse: psichoterapijoje, vadyboje, vaikų auklėjime, mokyme. Plačiau, humanistinių teorijų taikymą mokyme, nagrinėjo N. L. Gage, D. C. Berliner, V. Lepeškienė ir kiti.

Darbo objektas – humanistinė asmenybės teorija apie mokymą (si)
Darbo tikslas – apžvelgti humanistinio ugdymo įtaką asmenybei.
Uždaviniai: 1) susipažinti su humanistinės asmenybės teorijomis;
2) paanalizuoti humanistinį ugdymą mokyklose;
3) rasti humanistinių metodų tikslus.
Metodai – literatūros šaltinių analizė.