Vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis

Sutartis – dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę.
Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir civilinio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Pagal civilinį kodeksą yra draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį.
Šiame darbe nagrinėjama vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis, kurioje tik viena šalis profesionalus verslininkas, o kita šalis – fizinis asmuo. Susitarimas pirkimo – pardavimo sutartyje dėl dalyko yra vienintelė esminė sutarties sąlyga. Sutartis yra atlygintinė, pardavėjas nustato kainą, kurią pirkėjas turi sumokėti už produkciją, ir konsensualinė – sutartis įsigalioja nuo sutarties esminių sąlygų suderinimo momento. Pagal vykdymo būdą – vienkartinio – sutartis pasibaigia perdavus daiktą ir apmokėjus kainą.
Darbo objektas – vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis.
Darbo tikslas – remiantis literatūros šaltiniais ir pavyzdine sutartimi, pateikti apibendrintą informaciją apie vartojimo pirkimo – pardavimo sutarties ypatumus.
Darbo uždaviniai , iškelti remiantis suformuluotu tikslus:
1. Apibūdinti sutarties sampratą ir pagrindinius ypatumus.
2. Išanalizuoti pasirinktą sutartį.
Darbo metodai:
• mokslinės literatūros ir sutarties analizė bei apibendrinimas.