Prano Vaičaičio eilėraščio analizė naujosios kritikos mokyklos metodu

Pirmoji eilutė: (Norėjau aš deimanto grūdus pagriebti). Eilėraščio žmogus atvirai tarsi deklaruoja savo siekius. Jis trokšta kažko tikro, amžino, patikrinto laiko, tai kas nepraeina po keletos akimirkų, o lieka amžinai kaip nekintanti materija. Aiškus deklaravimas leidžia manyti, kad šis lyrinio „aš“ siekis buvo viso gyvenimo svajonė, kuri niekada nedingo ir nedings. Troškimas aiškiai suformuluotas, leidžiantis skaitytojui suprasti, kad nei pasikeitusios istorinės aplinkybės ar bėgantis laikas nesugebės paveikti ir įtakoti visą gyvenimą brandintą savotišką gyvenimo filosofiją. Eilėrasčio žmogus nevertina paprastų, kasdieninių detalių, jis nepasitenkina tuo, kas yra čia, šalia mūsų, ant žemės. Galbūt nepastebi ir jį supančio grožio, nes visas dėmesys nukreiptias į dvasinį gyvenimo tobulėjimo kelią, į dalykus, kurie yra neapčiuopiami, bet juntami, taipogi mąstant, kad žmogus gali laimingai gyventi tik pajutęs sielos pilnatvę, dvasios ramybę. Tik tada jis gali tikrai gyventi, o ne paviršutiniškai egzistuoti.
Deimantas vadinamas „tauriausiu iš brangakmenių“, taip pat „Regina gemmarur“, jis simbolizuoja tobulybę, nepažeidžiamumą ir tyrumą. Budizmo religijoje žinomas deimantinis sostas reiškiantis „nušvitimo vietą“, o deimantinis griaustinio pleištas suskaldęs žemiškuosius geismus. Platonas aprašė deimantinę pasaulio ašį. Liaudies tikėjimuose deimantas gali padaryti nematomu, nuvyti vaiduoklius, padėti pelnyti „savos simpatijos“ palankumą. Jis nei įrėžiamas, nei geležimi įpjaunamas, tačiau nepaisant kietumo suminkštėja kaitinamas ožio kraujyje. Religijoje – tai Išganytojo Jėzaus Kristaus alegorija. (Žr. Hans Biedermann, simbolių žodynas, leidykla „Mintis“, 2002).
Tradicinėje brangakmenių simbolikoje deimantas atitinka saulę; alcheminis simbolis – „išminties akmuo“. Jo savybės apibūdinamos tik iš teigiamos pusės: šviesa, gyvenimas, ištikimybė meilėje ir kančiose, giliausias nuoširdumas bei didžiausias tyrumas.
Grūdas – tai sėkla, pradžios, viso kas gyva, atsiradimo simbolis. Kartais juo pabrėžiama agrarinė kultūra, gamtos reikšmė, gimtojo krašto aplinka. Įdirbus žemę prasidėdavo sėja. Agrarinių švenčių papročiai atsirado dėl žmones supančios gamtos dėsnių religinės svarbos, periodiško metų laikų keitimosi (žiemą keičia pavasaris – saulės sugrįžimas; pavasarį vasara – žemės darbai, sėja; vasarą ruduo – derliaus nuėmimas; rudenį žiema – atsisveikinimas su saule), o su jais ir darbo sezonai. Baigiantis vienam darbui prasidėdavo kitas: pirmas vagos išarimas, gyvulių išgynimas į laukus, pirmojo javo pasėjimas, šieno suvežimas, rugiapjūtė, derliaus nuėmimas ir t. t. Taigi, tai savotiškas, nesibaigiantis darbų ciklas, kur pabrėžiama grūdo reikšmė, be jo nebūtų pradžios, derliaus, žiūrint labiau abstrakčiai ir gyvenimo.