Formalaus (kontekstinio) bendravimo prielaidų tyrimas taikant metodiką „Taip“ ir „Ne“ nesakyk

Vyresniame ikimokykliniame amžiuje, kuomet keičiasi vaiko santykiai su žmonėmis - tiek su bendraamžiais, tiek su suaugusiais, pradeda formuotis kontekstinio (formalaus) bendravimo tipas, kuris reikalingas mokykloje ir įsitvirtina jaunesniame mokykliniame amžiuje. Jo svarbiausiuoju požymiu galima laikyti vaiko gebėjimą santykiuose su suaugusiu sąmoningai laikytis susitarimų (taisyklių). Dabar vaikas suaugusiojo vertinimus savo atžvilgiu sieja ne su suaugusiu betarpiškai („suaugęs mane myli, jis manęs klausia ir laukia mano atsakymo“), o su susitarimo vykdymu („suaugęs nori, kad aš į klausimą atsakyčiau teisingai, tam tikru būdu“). Manoma, kad tokį pasikeitimą lemia suaugusiojo dvigubos pozicijos (žmogus – asmuo ir žmogus – veiklos partneris, toje veikloje vykdantis tam tikras funkcijas) supratimas. Būtent dėl tokio supratimo vaikas gali valingai laikytis susitarimo visą veiklos laiką. Vaiko ir suaugusiojo bendravimą čia lemia kontekstas – susitarimas, sąlyga, o ne tiesioginė situacija (konkretus veiklos turinys arba joje naudojamos medžiagos ar priemonės, arba tai, ką konkrečiai reiškia užduodamo klausimo žodžiai).

Šiame periode kartu svarbus yra ir dorovės arba moralės, kaip elgesio taisyklių visumos, ugdymas. Jis atsiranda kaip būtina socializacijos sąlyga ir pasekmė. Aplinkiniai nubrėžia taisykles, kurių vaikas turi laikytis. Vaikai ima tuomet suprasti, kad priklausomai nuo situacijos kinta ir dorovinės arba moralinės vertybės. Psichologus šiuo atveju domina: kaip vaikas supranta taisykles? Kaip jis realiai elgiasi? Kaip jaučiasi pasielgęs?

J. Piaget aiškina vaiko moralės raidą pagal kognityvinę vystymosi teoriją. Jis pasiūlė dviejų stadijų seką. Ikimokyklinio amžiaus vaikams būdinga heteronominė moralė, kylanti iš autoritariško, nelygaus bendravimo su suaugusiuoju. Taip atsiranda supratimas, kad elgesio taisyklės yra absoliučios („mano tėtis taip pasakė“) ir nekintančios. Jas valdo veiksmo pasekmės ir savaiminio teisingumo principas („nukritau ir užsigavau todėl, kad negražiai kalbėjau“) (Pileckaitė – Markovienė, 2004).

Panašų požiūrį išplėtoja ir praplečia L. Kohlberg (1978). Moralės raidą jis taip pat apibrėžia pagal „aš“ santykį su visuomenės normomis. Teigė, kad ikikonvencinės moralės stadijoje, trunkančioje iki 9 metų, vaikai susikuria dorovės standartus kaip išorinius, nuo jų asmeniškai nepriklausančius darinius. Šios stadijos pirmos pakopos metu vaikai laikosi taisyklių paklusnumo ir nuobaudos principu. Egocentriškas mąstymas nubrėžia ribotą gėrio ir blogio supratimą – kas gera man, gera ir tau. Tik vengdamas bausmės ir paklusdamas autoritetams vaikas vengia žeisti kitą žmogų ir daiktus. Rezultatas, veiksmo pasekmė lemia absoliutų taisyklės turinį – jei yra paskatinimas, išvengta bausmės, vadinasi, elgesys teisingas, ir atvirkščiai (Pileckaitė – Markovienė, 2004).

Pasak A. Gučo, šiame amžiuje aptinkama ir vis daugiau produktyvių vaiko veiklos elementų. Vaikas stengiasi atlikti ką nors reikalinga ir naudinga ne tik sau, bet ir savo vienmečiams arba suaugusiems. Jis mielai apsiima atlikti kai kurias pareigas ir jas vykdo. Dėl to sakoma, kad šis amžius yra palankiausias vaiko auklėjimui, šiuo metu formuojasi jo asmenybės pagrindai (Gučas, 1990).

Tyrimo tikslas: Išsiaiškinti vyresnio ikimokyklinio amžiaus vaikų kontekstinio bendravimo sugebėjimus.

Uždaviniai:

Nustatyti vyresnio ikimokyklinio amžiaus vaikų kontekstinio bendravimo lygį. Išsiaiškinti vyresnio ikimokyklinio amžiaus vaikų bendravimo tipo raidos dinamiką.