Menai / Teatras

Nuogo kūno vaizdiniai ir funkcijos Jono Vaitkaus ir Oskaro Koršunovo spektakliuose

0 atsiliepimų
Autorius:
Šiame moksliniame tiriamajame darbe gilinamasi į dviejų režisierių, savo spektakliuose naudojusių nuogą kūną, kūrybą. Nuogumo vaizdavimo būdai, nuogo kūno tipai ir funkcijos nagrinėjami per Jono Vaitkaus ir jo mokinio Oskaro Koršunovo teatrų praktiką, nes jų nuogo kūno vaizdiniai siejami su marginalijų, vartotojiškos visuomenės, alkoholio, narkotikų vartojimo kultūros ir pan. temomis, turi didžiausią „socialinį svorį“, lyginant su kitais kūrėjais, jie įveda ir naudoja nuogumą.
Darbo tikslas yra išskirti kūno vaizdavimo tipus meno ir teatro teorijoje, vėliau šie tipai priskiriami nuogam kūnui apibūdinti. Atsakoma į klausimus, kaip nuogą kūną vaizduoja J. Vaitkus ir O. Koršunovas, kokios yra šio vaizdavimo funkcijos, kaip keičiasi kūno reprezentacijos sistemos, ar šios sistemos yra modernios ar postmodernios, kokių temų rėmuose pasitelkiama nuogo kūno vaizdinių meninė praktika.
Pirmojoje darbo dalyje analizuojamos kūno pateikimo teatre teorijos, kaita, svarbiausia – įvardijami kūno tipai. Labiausiai įsigilinti ir išplėtoti Michel Foucault, Hanso-Thieso Lehmanno, Erikos Fischer-Lichte veikalai. Ieškoma istorinio avangardo kūno naudojimo pagrindimo. Skyriaus pabaigoje pateikiama lentelė su modernaus ir postmodernaus teatro kūno vartojimo tipais.
Antrojoje dalyje analizuojami konkretūs teatro pavyzdžiai, pradedant nuo nuogo kūno vaizdavimo „Living Theatre“ ir „The Performance Group“ trupių spektakliuose. Pateikiama trumpa lietuviško teatro spektaklių, kuriuose buvo vaizduojamas nuogas kūnas, istorinė apžvalga.
Trečiojoje darbo dalyje rekonstrukcijos metodu nagrinėjami tokie sovietinio teatro J. Vaitkaus spektakliai kaip „Paskutinieji“, „Kingas“, „Šauksmas“, kurių nuogumas šokiruodavo publiką, būdavo cenzūruojamas. Apibrėžiami nuogo kūno tipai, įvertinama spaudos recepcija. O. Koršunovo kūryba suskirstoma į dvi dalis: kaip kūrėjas naudoja kūniškumą (pavyzdžiui, „Vasarvydžio nakties sapne“, „Meistre ir Margaritoje“) ir nuogą kūną („Shopping and Fucking“, „Ugnies veidas“). Koršunovo temų naudojimas rodo, jog tęsiama J. Vaitkaus įtvirtinta žiaurumo estetika: vaizduotės teatras, maištas prieš tikrovę, gyvenimo kritika, groteskiškai intensyvi personažų ir veiksmo kūrimo forma. Režisieriaus kūryba siejama su postmoderniomis teatro teorijomis, ieškoma, ar tie kūnai parodomi novatoriškai, kadangi šokiravimas yra modernaus teatro principas, o postmodernių kūno panaudojimo būdų (ypač nuogo kūno) Lietuvos teatro scenoje – itin mažai.
Darbo tipas:
Dalykas:
Apimtis:
14398 žodžiai (-ų)
Lygis:
Universitetas
Atsisiųsti

Turinys

  • SANTRAUKA /2
  • SUMMARY /3
  • ĮVADAS /4
  • 1. KŪNO PATEIKIMAS TEATRE
  • 1.1. Kūno vaizdavimo mene kaita /9
  • 1.2. Kūno tipai teatre ir performanse /12
  • 2. NUOGO KŪNO PAVYZDŽIAI PASAULYJE IR LIETUVOJE
  • 2.1. Rėkiantis istorinio avangardo apsinuoginimas /20
  • 2.2. Nuogo kūno vaizdiniai Lietuvos teatre /23
  • 3. NUOGO KŪNO VAIZDINIAI J. VAITKAUS IR O. KORŠUNOVO SPEKTAKLIUOSE
  • 3.1. Šokiruojantis kūnas sovietinio laikotarpio J. Vaitkaus teatre /27
  • 3.2. Kūno konceptualizavimas O. Koršunovo kūryboje /33
  • 3.3. O. Koršunovo šokiravimo estetika /36
  • IŠVADOS /42
  • BIBLIOGRAFIJOS SĄRAŠAS /44

Jums gali būti aktualu

Vartotojai, įsigyję šį darbą, taip pat peržiūrėjo
Oskaro Koršunovo spektaklis ,,Išvarymas'' ,mintys ir pastebėjimai
Konspektas Oskaro Koršunovo spektaklis ,,Išvarymas'' ,mintys ir pastebėjimai

Eglė kalbėdamasi su Benu sako, kad emigravus jai trūksta paprastų žodžių ,,Labas rytas‘‘ . Nuo [...]