Tarpusavio santykių formavimas bendrojo lavinimo mokykloje

Temos aktualumas. XXI amžius vadinamas tarpusavio santykių krizių amžiumi. Žmonės jaučiasi atstumti, lyg nevisaverčiai, antrarūšiai asmenys, išgyvena nusivylimą, dvasinį nuogumą, pasaulis tampa desakralizuotas. Santykiai su žmonėmis - išskirtinė dvasingumo raiškos sritis, nes tik tarp žmonių įmanomas abipusis dvasinis sąlytis. Kai šie santykiai sutrinka ar nutrūksta, žmogus kitaip ima žiūrėti į save ir kitus, netenka gyvenimo džiaugsmo. Šiandien didelį susirūpinimą kelia smurtas, vaikų žiaurumas, vagystės, hedonizmas, narkomanija, alkocholizmas ir kt. Šios problemos egzistuoja ir mokyklose. Kasdien gaunama vis daugiau pranešimų apie vaikų ir paauglių smurtą, delinkventišką elgesį, menką savigarbą, psichologinį reiškinį, kuris vadinamas dėmesio stokos sutrikimu, narkomaniją, pastojusias paaugles, vaikų savižudybes. Tai tarsi virusas, paplitęs mokyklose.

Pagrindiniai įstatymai, reglamentyuojantys švietimą mokykloje ir priežiūrą šeimoje yra Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas ir Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas, Vaikų teisių apsaugos įstatymas. Pastarasis teigia, kad „tėvai privalo sudaryti sąlygas vaikui augti, vystytis ir tobulėti, turi auklėti savo vaikus humaniškai dorais žmonėmis” (Lietuvos Respublikos šeimos teisė, Vilnius, 2000, p. 161). Tas pats įstatymas pabrėžia, kad “tėvai yra pirmieji ir pagrindiniai savo vaikų auklėtojai, jie auklėtojai, nes jie tėvai” (Lietuvos Respublikos šeimos teisė, Vilnius, 2000, p. 52).

Nemažai autorių tyrinėję vaikų ir tėvų (A. Giddensas), G. Hite, J. Reinkois, Carl R. Rogers, mokinių ir mokytojų tarpusavio santykius (V. Lepeškienė, C. M. Clarko, L. Steevenso, V. Aramavičiūtė (2005), pabrėžia, jog tiek vieni, tiek kiti susiduria su įvairiais sunkumais. R. Montermayoro nuomone, konfliktai tarp tėvų ir paauglių vyksta vidutiniškai kas vienuolika miučių. Dažniausiai jie pasireiškia tarpusavio priekaištais, kivirčais. JAV atlikti tyrimai kuriame dalyvavo 10 -14 metų amžiaus vaikai, palyginus aštunto dešimtmečio vidurio ir šių dienų tarpusavio santykių būseną, paaiškėjo, jog problema darosi aštresnė. Tie patys tyrimai parodė, jog daug kur pasaulyje situacija panaši, o kai kur dar blogesnė. Per paskutiniuosius du dešimtmečius dvigubai padaugėjo paauglių nusikaltimų, savižudybių, žmogžudysių, išprievartavimų ir t. t. Vis daugiau vaikų auga nepilnose, nedarniuose, šeimose.

1. Mokinių savijauta didele dalimi priklauso pedagogų ir jų tarpusavio santykių. A. Zaborskis (1996) parodė jog dauguma mokinių, ypač paauglystės laikotarpyje, nesijaučia mokytojų vertinami ir tinkamai suprasti. L. Rupšienės (2000) atlikti tyrimai teigia jog mokytojų ir mokinių tarpusavio santykiai ne visada yra tinkami. Dauguma mokinių mano yra dažnai nesuprasti mokytojo, stokoja pagarbos.

Be to šių dienų pasaulyje pastebima tendencija labiau pripažinti pragmatinę edukacijos kryptį, kai tarpusavio santykiai siejami tik su įvairiomis mokymosi techologijomis, technikomis dažnai paliekant nuošalyje pamatyines vertybes. Tačiau gerų tarpusavio santykių pagrindas yra pamatinės vertybės, auklėjimas ir tinkama socialinė aplinka.

Temos aktualumas. Gera vaiko savijauta šeimoje ir mokykloje yra vienas svarbiausių veiksnių lemiančių gyvenimą ir tolimesnę socialinę raidą. Ši specifinė situacija skatina ieškoti efektyvesnių būdų neutralizuoti paauglių, mokytojų ir tėvų tarpusavio santykių problemas.

Nekyla abejonių, jog tinkami tarpusavio santykiai ir pamatinės vertybės yra tas funkcinis ugdymo aspektas, kurio siekiama subrandinti vertingą asmenybę. Nei vienas vaikas nėra apsaugotas nuo pavojų, tai bendros problemos, visoms etninėms, rasinėms ir socialinėms grupėms. Mokyklos yra atsidurūsios ganėtinai sudėtingoje situacijoje. Vis dažniau augantis žmogus patria socialinių ir asmeninių problemų dėl netinkamų santykių.Vienas iš priežasčių gali būti jog skirtingose šalyse į tarpusavio santykių formavimą žvelgiama skirtingai. Tai gali priklausyti nuo to jog yra gyvenama skirtingose aplinkose, kultūrose, sistemose. Bet gali būti ir priešingai, kad esiminiai dalykai, kurie budingi tarpusavio santykių formavime yra bendri visoms tautoms, nepriklausomai nuo kultūros, aplinkos ar vietos kur randiesi. Mokyklos ir šeimos paskirtis padėti jaunam asmeniui tapti asmeybe, pasiruošti gyvenimui, gebančiam veikti ir elgtis pagal amžinasias vertybes. Baigiamasis darbas parašytas remiantis pamatinių aspektu - tėvų ir vaikų, mokinių ir mokytojų tarpusavio santykių formavimu.

Galima daryti hipotetinę prielaidą: šeimoje ir mokykloje ugdyti harmoningą asmenybę, tam, kad būtų pasiekta tarpusavio santykių darna. Suvokus tarpusavio santykių aktualumą šių dienų mokyklos gyvenime, o kartu ir problemiškumą, tyrimo objektu pasirinkau mokinus šiuolaikiniame sociokultūriniame kontekste. Darbe atliktas tyrimas analizuoja mokinių santykius su tėvais ir mokytojais. Svarbu tai, kad atliktas tarpusavio santykių tyrimo metu apklausti mokiniai Lietuvoje ir Škotijoje, o gauti rezultatai palyginti.

Darbo tikslas - išanalizuoti mokinių, mokytojų ir tėvų tarpusavio santykių problemiškumą Lietuvos ir Škotijos bendrojo lavinimo mokyklose, bei atskleisti kaip tarpusavio santykiai susiję su dvasinėmis vertybėmis ir socialine aplinka.

Uždaviniai:

apibrėžtimokinių, mokytojų ir tėvų tarpusavio santykių esmę, tikslingumą ir kryptingumą bendrojo lavinimo mokykloje, bei pateikti kiek tai aktualu formuojant mokinių, mokytojų ir tėvų santykius; išnagrinėti teorinę ir empirinę medžiagą, mokyklą apibūdinti, kaip tarpusavyje sąveikaujančių mokinių, mokytojų ir tėvų grupę, kurių siekiamybė sukurti gerą tarpusavio santykių atmosferą;ištirti ir atskleisti tai jog tinkami tarpusavio santykiai tarp tėvų, vaikų ir mokytojų, tvirtėja augant dvasinėms vertybėms;apibendrinti ir pateikti išvadas.

Darbo metodologinės nuostatos:

Atliekant darbą remtasi kognityvine teorija, kuri pabrėžia mąstymo ryšį su emocijomis, realios aplinkos svarbą. Taip pat analizuojant teorinę bei empyrinę medžiagą naudotasi egzistencine filosofija ir humanistine psichologija.

Darbe naudotasi šiais metodais:

1. teoriniais, literatūros šaltinių analizė, sintezė ir interpretavimas;
2. empyriniais: M. Rokeacho metodika (x priedas);
3. anketine apklausa;
4. pokalbiais.

Praktiniu atžvilgiu tyrimo duomenys gali būti panaudojamos:

numatant mokinių tarpusavio santykių su tėvais ir mokytojais problemas ir jų kilimo priežastis;ieškant mokinių tarpusavio santykių su tėvais ir mokytojais problemų optimalių realizavimo priemonių ir galimybių;stiprinant tarpusavio santykių ryšius tarp tėvų, vaikų ir pedagogų;tobulinant bendrojo lavinimo mokyklų programas ugdant tarpusavio santykių pamatines vertybes.

Baigiamąjį darbą sudaro dvi dalys.

Pirmoji dalis yra teorinė, pirmajame skyriuje yra pagrindžiamas tarpusavio santykių aktualumas ir jį pagrindžiantis veiksniai, daugiausia susiję su santykių krize . Aptariamas tarpusavio santykių ryšys su pamatinėmis vertybėmis. Pateikiama pagrindinė pamatinė vertybė - meilė, apie kurią telkiasi visos kitos vertybės. Atskleidžiama auklėjimo paskirtis ir vaidmuo ugdant ir brandinat jaunąją kartą suaugusiojo gyvenimui. Atskleidžiama tai, jog kol žmogus tampa žmogumi turi nueiti ilgą kelią ir be kitų žmonių pagalbos subrandinti savąjį ,,aš’’ yra bejėgis. Antrame skyriuje atskleidžiama tėvų ir mokytojų paskirtis bei įtaka formuojant tinkamus mokinių santykius bendrojo lavinimo mokykloje. Pabrėžiamas tėvų ir mokytojų tarpusavio bendradarbiavimo svarbumas. Trečiame skyriuje aptariama jog neigiama socialinė apinka, konkrečiai šeima ir mokykla, dažniausiai gali neigiamai paveikti tarpusavio santykių formavimąsi ir dvasinių vertybių ugdymą.

Antroji dalis praktinė. Pateikiami ir analizuojami tyrimo duomenys. Empyriškai pagrindžiama teorinė medžiaga. Pažymėtina, kad šiuo atvėju nagrinėti skirtingi šalių tirtų mokinių santykiai su tėvais ir mokytojais. Atskleidžiama kokią vietą mokinių gyvenime užima vertybės. Taip pat atskleistas tarpusavio santykių ir vertybių sąryšis. Gauti duomenys pabrėžia tarpusavio santykių aktualumą bei vietą šių laikų mokinių gyvenime, nepriklausomai kurioje šalyje randamasi, nepriklausomai kurioje šalyje randamasi.