Kalbos / Lietuvių kalba

Veiksmažodžių su priesaga -auti kirčiavimas lietuvių kalbos tarmėse

0 atsiliepimų
Autorius:
Daugiaskiemeniai veiksmažodžiai yra daromi su įvairiais darybos afiksais, kurie gali būti
pamatuojami skirtingomis kalbos dalimis. Lietuvių kalboje skiriamos 9 pagrindinės veiksmažodžių
darybos priesagos, kurių kiekviena turi nemažai įvairių variantų. Kirčiavimo atžvilgiu šie variantai
beveik niekada nesiskiria nuo invarianto. Visos 9 priesagos skiriasi vienos nuo kitų, nes jų darumas
yra nevienodas.
Mokslinėje literatūroje lietuvių kalbos veiksmažodžiai paprastai yra skirstomas į tris
pagrindinius skyrius, tipus: paprastieji (pirminiai), arba dviskiemeniai, mišrieji ir priesaginiai, arba
daugiaskiemeniai. Atskirai yra aptariamas šių veiksmažodžių kirčiavimas. Taip pat nėra
atsiribojama ir nuo priešdėlinių bei sangrąžinių darinių. Tačiau kaip jau minėta, dauguma šių
mokslinių tyrinėjimų yra būtent apie bendrinės lietuvių kalbos veiksmažodžius, jų kirčiavimą ir tik
kai kur pateikiama tarmių duomenų.
Bendrinės lietuvių kalbos priesaginių vedinių kirčiavimo klausimu susidomėta palyginti
seniai, tad jie yra išsamiai ištirti. Kalbėdami apie daugiaskiemenių veiksmažodžių sistemą, daugelis
kalbininkų pabrėžia tai, kad jų kirčiavimas labai skiriasi nuo vardažodžių. B. Stundžia išskiria kelias
veiksmažodžių kirčiavimo sistemos skiriamąsias savybes: „ši sistema nėra tokia sudėtinga ir joje
labai didelį vaidmenį vaidina pagrindinės formos ir pamatiniai žodžiai, jų akcentinės savybės“
(Stundžia, 1996, 116). Taigi galima teigti, kad priesaginių vedinių kirčiavimui įtakos gali turėti
pačios priesagos akcentinė galia, o kartais svarbu ir iš kokios kalbos dalies yra padarytas pats
darinys.
Kaip jau minėta, nemažai lietuvių kalbininkų yra tyrę bendrinės lietuvių kalbos
priesaginius veiksmažodžius, jų kirčiavimą. Tai Pr. Skardžius, E. Jakaitienė, A. Pakerys,
B. Stundžia, A. Laigonaitė, V. Kavaliauskas, V. Vaitkevičiūtė ir kiti lingvistai. Daugelis jų yra rašę
ne tik apie veiksmažodžių, bet ir apie vardažodžių kirčiavimo sistemą, bet šie tyrimai yra būtent
apie bendrinę lietuvių kalbą. Kai kuriuose darbuose tik trumpai užsimenama apie vieną kitą ypatybę
būdingą kuriai nors tarmei, tačiau konkrečių ir išsamių darbų apie priesaginių veiksmažodžių
kirčiavimą tarmėse beveik nėra. Taip pat galima rasti keletą studentų darbų apie kai kurių tarmių ar
šnektų veiksmažodžius, jų ypatybes.
Vienas pirmųjų tyrinėjęs daugiaskiemenių veiksmažodžių kirčiavimą yra Pr. Skardžius.
Savo darbe jis skiria šakninio bei priesaginio kirčiavimo veiksmažodžius ir patikslina, kad nėra6
griežtų taisyklių, pagal kurias vieni žodžiai turėtų būti kirčiuojami šaknyje, kiti – priesagoje. Taip
pat kalbininkas konstatuoja, kad šių vedinių kirčiavimas žmonių kalboje įvairuoja, bet galima
pastebėti ir tam tikrus jų polinkius (Skardžius, 1968, 80). Taigi Pr. Skardžius, kaip ir daugelis kitų
mokslininkų, aptardamas daugiaskiemenius veiksmažodžius, kirčiavimo atžvilgiu skirsto juos į 2
dideles grupes ir beveik neužsimena apie šių darinių pamatinius žodžius. Aptardamas būtent
priesagos -auti vedinius kalbininkas teigia, kad šiems žodžiams būdingas šakninis kirčiavimas ir
tvirtapradė šaknies priegaidė (Ten pat, 81).
LKG II priesaginiai veiksmažodžiai vadinami antriniais. „Priesaginiais vadinami
veiksmažodžiai, kurių visos trys pagrindinės formos turi priesagas. Jie yra išvesti iš vardažodžių,
veiksmažodžių ir ištiktukų“ (LKG II, 1971, 247). Taigi toks šių veiksmažodžių – vedinių skirstymas
sutampa su kitų mokslininkų nuomone. Tačiau skirtingai nuo E. Jakaitienės „Veiksmažodžių daryba
(priesagų vediniai)“, DLKG ir kitų kalbininkų darbų, gramatikoje teigiama, kad šie vediniai yra
padaromi tik su septyniomis priesagomis ir nurodoma, kad su priesaga -(i)auti veiksmažodžiai
dažniausiai yra daromi iš vardažodžių (Ten pat, 247). Tad šiame darbe nurodoma mažiau priesagų,
su kuriomis daromi priesaginiai veiksmažodžiai, tačiau visuose šiuose šaltiniuose vienodai
teigiama, kad kiekviena priesaga gali turėti nemažai variantų. Taip pat svarbu paminėti, kad LKG II
yra vienas tų darbų, kuriame galima rasti informacijos apie lietuvių kalbos tarmių priesaginius
veiksmažodžius, jų kirčiavimo dėsningumus.
E. Jakaitienės knygoje „Veiksmažodžių daryba (priesagų vediniai)“, DLKG ir kituose
kalbininkų darbuose teigiama, kad vediniais yra laikomi tik tie veiksmažodžiai, kurie turi aiškų
darybos pamatą. Nepaisant to, lietuvių kalboje egzistuoja nemažai veiksmažodžių, kurie tarsi turi
tam tikrą darybos formantą – priesagą, bet neturi aiškaus darybos pamato. „Bendrinės lietuvių
kalbos kirčiavimo žinyne“ jie apibrėžiami taip: „tai darybiškai neskaidūs veiksmažodžiai, turintys
su priesagomis sutampančius baigmenis. Jie kirčiuojami pagal tuos pačius dėsningumus kaip ir
priesagų vediniai – pritampa prie vieno ar kito daugiaskiemenių veiksmažodžių kirčiavimo
poskyrio“ (BLKKŽ, 2007, 251). Taigi tokie žodžiai negali būti laikomi išvestiniais ir yra darybiškai
neskaidomi, turintys tik su priesagomis sutampančius baigmenis, o kirčiavimo atžvilgiu niekuo
nesiskiriantys nuo daugiaskiemenių veiksmažodžių su įvairiais darybos afiksais.
Kaip jau minėta, E. Jakaitienė teigia, kad priesaginiai veiksmažodžiai visų pirma yra
vediniai. Patogiausia juos suskirstyti į du didelius skyrius: veiksmažodinius vedinius bei
vardažodinius vedinius (Jakaitienė, 1973, 5). Veiksmažodiniai vediniai yra tie, kurių pamatinis
žodis yra veiksmažodis, o vardažodiniai – tai dariniai, kuriuos motyvuoja vardažodžiai
(daiktavardis, būdvardis ir kt.). „Atskirai galima kalbėti tik apie ištiktukų darybos veiksmažodžius,
kurie <...> išsiskiria kai kuriomis savo specifinėmis ypatybėmis“ (Ten pat, 5). Bet ištiktukų vediniai7
yra labai artimi veiksmažodžių vediniams, todėl iš dalies juos būtų galima priskirti prie
veiksmažodinių vedinių. Tokį pirminį skirstymą siūlo ir kitų darbų autoriai, išskyrus A. Pakerį,
kuris nagrinėdamas priesaginių veiksmažodžių kirčiavimą juos suskirsto į du skyrius: pastovaus ir
nepastovaus kirčiavimo (Pakerys, 2002, 317). Šis skirstymas, kaip ir Pr. Skardžiaus, remiasi šių
darinių kirčiavimu, o ne jų darybos pamatu. Kitaip negu A. Pakerys, B. Stundžia kalbėdamas apie
daugiaskiemenių veiksmažodžių kirčiavimą išskiria stipriąsias priesagas, kurios pritraukia kirtį,
silpnąsias priesagas, kurios kirčio negauna, bei priesagas, kurių akcentinės savybės priklauso nuo
įvairių veiksnių (Stundžia, 1996, 125). Tokį skirstymą galima rasti ir kitame B. Stundžios darbe –
„Bendrinės lietuvių kalbos akcentologija“, kur taip pat išskiriama dominacinės stipriosios priesagos,
dominacinės silpnosios priesagos bei dvejopo kirčiavimo priesagos (Stundžia, 2009, 201–224).
„Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimo žinyne“ priesaginiai veiksmažodžiai taip pat yra skirstomi
pagal priesagų savybes: kirčiuotos priesagos, nekirčiuotos priesagos ir dvejopo kirčiavimo priesagos
(BLKKŽ, 2007, 250–266).
Analizuodamas veiksmažodžius su priesaga -auti, A. Pakerys perskiria juos į dvi grupes.
Tai pastovaus kamieninio kirčiavimo veiksmažodžiai, turintys nekirčiuotą darybos priesagą, bei
nepastovaus kirčiavimo veiksmažodžiai, turintys kilnojamąjį būtojo kartinio laiko kirtį. Kalbėdamas
apie pirmąją grupę, jis teigia, kad dauguma šių veiksmažodinių vedinių turi kirčiuotą tvirtapradę
šaknį. Jeigu pamatinis žodis turi tvirtagalę priegaidę, tai ji yra pakeičiama tvirtaprade. Taip pat
galima kai kurių vedinių šaknies balsių kaita (Pakerys, 2002, 405). Taigi aiškiai matome, kad
veiksmažodiniams vediniams yra būdinga metatonija, arba priegaidžių kaita, šaknyje. Taip pat
A. Pakerys teigia, kad dalį šių veiksmažodžių galima sieti su tvirtapradžiais ištiktukais arba
ištiktukiniais veiksmažodžiais. Sugretindamas šios grupės bendrinės kalbos veiksmažodžius su
nekodifikuota kalba, šis kalbininkas pastebi, kad: „Nekodifikuotoje kalboje pasitaiko tvirtagalės
šaknies ar priesaginio kirčiavimo gretimybių: cýpauti, cýpauja, cýpavo; cypáuti LKŽ II 37 <...>“
(Ten pat, 406). Kalbėdamas apie vardažodinius vedinius, jis teigia, kad tik nedaugelis šių
veiksmažodžių turi kirčiuotą šaknį ir išskiria šiuos vedinius į tam tikrus pogrupius: 1. tvirtapradės
šaknies veiksmažodžiai, padaryti iš trumpos šaknies būdvardžių; 2. tvirtapradės šaknies
veiksmažodžiai, siejami su dviskiemeniais tvirtapradžiais menkinamosios reikšmės daiktavardžiais;
3. tvirtapradės šaknies veiksmažodžiai, grindžiami dviskiemeniais tvirtapradės šaknies
vardažodžiais (dažniausiai 1 kirčiuotės, rečiau 3); 4. tvirtapradės šaknies veiksmažodžiai, padaryti iš
tvirtagalės šaknies dviskiemenių būdvardžių (tvirtagalė priegaidė keičiama tvirtaprade); 5. kai kurie
veiksmažodžiai perima kirčiuotą pirmąjį skiemenį iš daugiaskiemenių 1 kirčiuotės daiktavardžių
(Ten pat, 407–410). Aiškiai matyti, kad kai kuriems šių pogrupių veiksmažodžiams būdinga8
metatonija. Taip pat aptardamas bendrinės kalbos priesaginius veiksmažodžius, A. Pakerys aptaria
ir tarmėse paplitusius šių veiksmažodžių kirčiavimo įvairavimus.
Antroji šios priesagos vedinių grupė, kurią aptaria A. Pakerys, yra nepastovaus kirčiavimo
veiksmažodžiai, turintys kilnojamąjį būtojo kartinio laiko kirtį. Šios grupės veiksmažodžių priesaga
bendratyje ir esamajame laike turi tvirtapradę, o būtajame kartiniame laike – tvirtagalę priegaidę.
Analizuodamas šiuos vedinius kalbininkas teigia, kad dauguma vardažodinių darinių bendrinėje
kalboje turi kirčiuotą priesagą. Prie šios grupės jis priskiria ir kai kuriuos veiksmažodžius, kurie turi
su šia priesaga sutampantį baigmenį: ragáuti, ragáuja, ragãvo. Taip pat yra pabrėžiama, kad
nekodifikuotoje kalboje yra kur kas daugiau veiksmažodžių, kurie išlaiko pamatinio kamieno kirtį,
tik kartais jie pakeičia priegaidę, vyksta metatonija. Taigi tokių vedinių kirtis nenušoka į priesagą
kaip bendrinėje kalboje. Šios grupės veiksmažodinių darinių yra nedaug, o tarmėse yra kirčiuojama
dvejopai: ir priesagoje, ir šaknyje (Ten pat, 501–509).
A. Pakerys išsamiai aptaria priesaginių veiksmažodžių kirčiavimą bendrinėje kalboje, bet
kartu nepamiršdamas įvairavimų lietuvių kalbos tarmėse. Šalia šių visų jau minėtų grupių, yra
atskirai aptariama sangrąžiniai, priešdėliniai bei priešdėliniai sangrąžiniai vediniai. Dažniausiai nei
sangrąžos afiksas, nei priešdėlis kirčiavimui įtakos neturi. Žinoma, yra keletas atvejų, kai priešdėlis
atitraukia į save kirtį.
V. Vaitkevičiūtė daugiaskiemenius veiksmažodžius taip pat skiria į 3 grupes: pastovaus
šaknies kirčiavimo, pastovaus priesagos kirčiavimo bei mišraus kirčiavimo veiksmažodžiai
(Vaitkevičiūtė, 2004, 147–177). Skirtingai nuo kitų kalbininkų, autorė dvejopai kirčiuojamus
vedinius vadina mišriaisiais. Pabrėžiama, kad didžiausią skyrių sudaro tos pačios priesagos
veiksmažodžiai, kurie vienais atvejais kirčiuojami šaknyje, kitais – priesagoje (Ten pat, 147). Taigi
mišriojo arba dvejopo kirčiavimo tipo vedinių yra daugiausiai. Kaip ir Pr. Skardžius, autorė teigia,
kad kartais nėra griežtų šių daugiaskiemenių veiksmažodžių kirčiavimo taisyklių ir patikslina, jog
kartais tam įtakos gali turėti veiksmo paskirtis, kuri ne visada yra aiški (Ten pat, 147).
V. Kavaliauskas, išsamiai aprašydamas bendrinės lietuvių kalbos priesaginius
veiksmažodžius, teigia, kad jų kirčiavimą dažniausiai lemia darybos pamatas (Kavaliauskas, 2000,
153). Skirtingai nuo A. Pakerio, V. Vaitkevičiūtės ir daugelio kitų lingvistų, šis kalbininkas,
siekdamas išsamiai aptarti vedinių su priesaga -auti kirčiavimą, savo darbe vardažodinius vedinius
skirsto į daiktavardinius ir į būdvardinius, o veiksmažodinius – į ištiktukinius ir į aiškios
veiksmažodinės kilmės priesaginius veiksmažodžius (Ten pat, 155–167). Taigi šiame mokslininko
darbe analizuojant daugiaskiemenių veiksmažodžių su priesaga -auti kirčiavimą, vediniai skirstomi
pagal darybos pamatą. Taip pat V. Kavaliauskas aptaria šių darinių vartoseną šnekamojoje kalboje
bei svarsto tam tikras nedėsningo kirčiavimo priežastis. 9
Bendrinės lietuvių kalbos veiksmažodžiai su priesaga -auti bei jų kirčiavimas yra išsamiai
ištirti ir aptarti įvairiuose moksliniuose darbuose. Daugiaskiemenių veiksmažodžių skirstymas
įvairuoja, nes su skirtingomis priesagomis daromi vediniai yra kirčiuojami skirtingai. Svarbu
pabrėžti tai, kad kai kurie kalbininkai šiuos darinius skirsto pagal jų kirčiavimo dėsningumus, kiti –
daugiau dėmesio skiria jų pamatiniams žodžiams. Šiame bakalauro darbe yra nagrinėjami tie
vediniai, kurie yra rasti lietuvių kalbos tarmių žodynuose bei tarmių tekstuose. Siekiant pateikti
išsamesnį šių veiksmažodžių aprašą, remiamasi jau minėtais kalbininkų darbais. Visų pirma,
daugiaskiemeniai veiksmažodžiai su priesaga -auti pagal darybos pamatą skirstomi į vardažodinius
ir veiksmažodinius vedinius. Toks skirstymas pasirinktas dėl to, kad būtent afikso -auti darinių
kirčiavimui nemažai įtakos turi žodžiai, kuriais jie yra pamatuojami. Kirčiavimo atžvilgiu šios dvi
didelės grupės skaidomos smulkiau: į šakninio kirčiavimo ir priesaginio kirčiavimo tipus. Taip pat
aptariami priešdėliniai ir sangrąžiniai vediniai bei veiksmažodžiai, turintys su priesaga -auti
sutampančius baigmenis. Darbo pabaigoje pateikiamos atlikto tyrimo išvados ir pridedamos lentelės
bei diagramos, kuriose aiškiau atsispindi šių darinių ypatybės, jų pasiskirstymas skirtingose lietuvių
kalbos tarmėse.
Darbo tipas:
Dalykas:
Apimtis:
žodžiai (-ų)
Lygis:
Universitetas
Atsisiųsti

Turinys

  • Pratarmė4
  • Įvadas5
  • 1. Lietuvių kalbos tarmių žodynai ir tekstai10
  • 2. Veiksmažodžiai su priesaga -auti ir jų kirčiavimas13
  • 3. Vardažodiniai vediniai16
  • 3. 1. Daiktavardiniai vediniai16
  • 3. 1. 1. Šakninis kirčiavimas17
  • 3. 1. 2. Priesaginis kirčiavimas19
  • 3. 2. Būdvardiniai vediniai23
  • 3. 2. 1. Šakninis kirčiavimas23
  • 3. 2. 2. Priesaginis kirčiavimas24
  • 3. 3. Kirčiavimo gretimybės26
  • 4. Veiksmažodiniai vediniai29
  • 4. 1. Šakninis kirčiavimas31
  • 4. 2. Priesaginis kirčiavimas33
  • 5. Veiksmažodžiai su baigmeniu -auti37
  • Išvados39
  • Literatūra ir šaltiniai41
  • Priedai44

Jums gali būti aktualu

Vartotojai, įsigyję šį darbą, taip pat peržiūrėjo
Lietuvių kalbos galima mokytis įdomiai ir šiuolaikiškai. Remdamiesi kompiuterinėmis mokomosiomis priemonėmis pritarkite šiai minčiai arba ją paneikite
Rašinys Lietuvių kalbos galima mokytis įdomiai ir šiuolaikiškai. Remdamiesi kompiuterinėmis mokomosiomis priemonėmis pritarkite šiai minčiai arba ją paneikite

Žmogaus tautinis identitetas formuoja žmogaus pasaulėžiurą, jo tapatybę, priskiria vienai ar kitai tautinei bendruomenei. Kalba [...]

Justino Marcinkevičiaus kalbos “Skrendanti Lietuva” analizė
Rašinys Justino Marcinkevičiaus kalbos “Skrendanti Lietuva” analizė

Justino Marcinkevičiaus apeliacinė kalba prasideda metaforišku pavadinimu „Skrendanti Lietuva”. Kodėl būtent skrendanti, kur ir dėl [...]

Kaip globalizacija veikia lietuvių kalbą? Paaiškinkite remdamiesi šnekamosios ir bendrinės kalbos pavyzdžiais
Rašinys Kaip globalizacija veikia lietuvių kalbą? Paaiškinkite remdamiesi šnekamosios ir bendrinės kalbos pavyzdžiais

Planas: 1. Įžanga. • Globalizacija turi didelę įtaką kalbai 2. Dėstymas. • Lietuviai vartoja daug įvairių užsienietiškų žargonų • Žodžio darybos keitimas naudojant tik tarptautines [...]

Lietuvių kalbos kultūros reikalavimų analizė portale zebra.lt
Tyrimas Lietuvių kalbos kultūros reikalavimų analizė portale zebra.lt

Kalba – nepamainomas kiekvienos tautos pagrindas, neatsiejama jos dalis. Lietuvių raštijos pradininkas, Mikalojus Daukša, apie [...]

Lietuvių bendrinės kalbos palatalizuotų ir nepalatalizuotų dusliųjų pučiamųjų bei sprogstamųjų priebalsių kiekybė
Tyrimas Lietuvių bendrinės kalbos palatalizuotų ir nepalatalizuotų dusliųjų pučiamųjų bei sprogstamųjų priebalsių kiekybė

Darbo objektas ir tiriamoji medžiaga Darbe bus tiriama 20 lietuvių bendrinės kalbos minimaliųjų porų (žr. p.

Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas
Kursinis darbas Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas

Kalba – pagrindinis ir svarbiausias komunikacinių sistemų elementas, suteikiantis bendravimui visavertiškumo jausmą. Natūrali žmonių kalba [...]

Interneto skaitytojų nuomonė apie lietuvių kalbos padėtį globalizacijos procese
Prezentacija Interneto skaitytojų nuomonė apie lietuvių kalbos padėtį globalizacijos procese

Globalizacija – visuma universalių procesų, apimančių technologinius pokyčius, tarpusavio priklausomybę nuo masinės kultūros ir žiniasklaidos [...]

Jono Bretkūno indėlis į lietuvių kalbos istoriją
Referatas Jono Bretkūno indėlis į lietuvių kalbos istoriją

Jonas Bretkūnas – vienas iš svarbiausių lietuvių raštijos pradininkų, religinių raštų rengėjas, Biblijos vertėjas, istorikas. Pagrindinis [...]

Privalomi lietuvių kalbos egzamino kontekstiniai
Paruoštukė Privalomi lietuvių kalbos egzamino kontekstiniai

Privalomi lietuvių kalbos egzamino autoriai ir jų kontekstiniai.  Visi mano rašiniai virš 90%, tad kontekstiniai [...]

Lietuvių kalba: Kalbos tyrimas
Tyrimas Lietuvių kalba: Kalbos tyrimas

Išvados: Moksliniame tekste būdingi ilgi, tačiau vientisiniai sakiniai, nors kartais pasitaiko ir sudėtinių sakinių, kurie tarpusavyje [...]

Lietuvių kalbos gramatikos ir žodynai
Prezentacija Lietuvių kalbos gramatikos ir žodynai

Tiriant kiekvienos pasaulio tautos kalbą, yra rašomos gramatikos ir žodynai. Jie svarbūs kalbotyros raidai ir kalbos [...]