Menai / Teatras

Politiškumo apibrėžtis ir formos šiuolaikiniame Lietuvos teatre

0 atsiliepimų
Autorius:

Teatro istorija pasižymi ilga tradicija scenoje simboliškai atspindėti visuomenę ir jos socialinę sandarą: senovės Graikijoje teatras buvo skirtas ne tik teatriniams pasirodymams ar ritualinėms ceremonijoms, bet ir politiniams susibūrimams, tačiau, pasak Walterio Benjamino, sąmoningas politinis teatras gimė XX a. Savo esė „Meno kūrinys techninio reprodukuojamumo epochoje“ 1936 m. filosofas aprašė slinktį nuo meno, paremto ritualu, prie meno, paremto politika: „Kai meno produkcijai nebepritaikomas tikrumo kriterijus, smarkiai pakinta ir visa socialinė meno funkcija. Užuot grindus ją ritualu, jos pagrindu tampa kita praktika: politika“.1 Analizuojant teatro raidą, ima ryškėti, kad antikinio teatro žiūrovas buvo ritualinio, sakralinio veiksmo dalyvis, kur spektaklio fabula jam pasakojama, o XX a. žiūrovo patirtis – vizualinė, tai pirmiausia siejama su fotografijos ir kinematografo technologijų atsiradimu. Pasak Benjamino, šioje estetikoje atveria ir meno politizavimo galimybė, kadangi siaurėja skirtis tarp autoriaus ir žiūrovo, atsiranda naujos (socialinės) modernaus meno funkcijos.

 

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas žodį „politinis“ apibrėžia kaip „susijusį su politika“. Merriam-Webster žodynas – susijusį, suinteresuotą politika, vyriausybe ar vadovavimu jai; įsitraukimą į politiką, politines partijas ar šališką palaikymą. Teatrinių terminų žodyne rašoma, kad visas teatras yra politinis, o terminas „politinis teatras“ labiausiai tinka apibūdinti agit-prop, populiarųjį, brechtišką ir post-brechtišką epinį, dokumentinį teatrus, mass theatre, Augusto Boalio teatrą ir politinę terapiją (1979 m.).2 Šiame žodyne taip pat nurodoma, kad visi minėti teatrai sukūrė savitas teorijas.

 

Kalbėdami apie politinį teatrą visų pirmą mąstome apie spektaklio pastatymo kontekstą, jo adaptavimą esamoms socialinėms bei politinėms realijoms vietiniu, regioniniu, nacionaliniu ir / ar globaliu matmeniu, kontekstinę kritiką. Socialinis aktas teatrinėje erdvėje kelia bendruomenines ir visuomenines problemas, teatrine kalba jis – aktyvus, komunikatyvus, pasitelkia menines priemones, nukreiptas į sąmoningumo didinimą.

 

Remiantis Bertoldo Brechto tradicija, politinis teatras siekia novatoriškų formų, kritiško vertinimo, burti bendruomenę, pasiekti socialinį poveikį ar pokytį. Politiškas teatras orientuotas į politinę ir pilietinę poziciją, polemiką (kaip rodo pats pavadinimas) su įvairių sričių (vidaus, užsienio politikos, ekonomikos, kultūros, švietimo ir t.t.) kryptimis bei strategijomis.

 

Kita vertus šiuolaikiniame teatre poveikio-pokyčio strategija kinta. Vietoje to sureikšminamas emancipuoto žiūrovo vaidmuo, aktorius kaip atlikėjas, jo buvimas scenoje, prezentacinės strategijos ir kritinė politiško teatro forma. Čia siekiama ne vien tiesioginių pokyčių visuomenėje, o (pasitelkiant dekonstrukcijos metodus) ardančio, visuomenės struktūras eksponuojančio poveikio, atskleidžiančio galios mechanizmus, stimuliuojančio ir stiprinančio visuomenės narių (arba tam tikrų grupių), žiūrovų poziciją. Kitaip tariant, spektaklis gali būti analizuojamas per politiškumo prizmę.

 

Istoriniai ir politiniai kaitos procesai Lietuvoje lėmė, kad sovietmečiu teatras turėjo suformuoti itin savitą poetinę, metaforinę, Ezopo kalbos estetiką, režisūrinę tradiciją, kurios poveikis jaučiamas ir šių dienų teatre. Paradoksalu, kad alternatyvus (tiek menine, tiek politine prasme) teatras galėjo reikštis tik toje pačioje oficialaus teatro scenoje. Sovietmečiu susiformavusią kūrybinę tradiciją ir nuosaikius politiško bei socialinio teatro metodus galima laikyti išskirtine lietuvių teatro specifika. Šiame darbe sąlygiškai išskiriama teatro raida iki nepriklausomybės atgavimo ir po jos, analizuojamos tuo metu kūrusių menininkų pasirinktos turinio, sceninės raiškos formos, politinio teatro strategijos jas lyginant su pakitusiomis temomis ir formomis XX a. paskutiniajame dešimtmetyje ir XXI a. Pastebima, kad politinis teatras Lietuvoje tiesiogiai priklauso nuo dramaturgijos. Po Nepriklausomybės teatro kūrėjams didelį poveikį turėjo brutalioji dramaturgija, naujoji drama nukreipė politišką teatrą sociokritikos link, prasiplėtus temų įvairovei teatre vis dažniau imti atspindėti socialiniai reiškiniai. Ir vėliau politiškumo formas lemia būtent pasirenkama dramaturgija (tiek naujosios dramos, tiek klasikinio repertuaro atveju).

 

Atsižvelgiant į minėtą politinio teatro sampratos kaitą modernizme ir postmodernizme, šio darbo objektas yra politinio teatro apibrėžtis, raida ir raiška Lietuvoje, politiškumo formos šiuolaikiniame scenos mene, atskleidžiant jas (post)modernizmo perspektyvoje.

 

Darbo tikslas. Darbe siekiama apibrėžti sąvokas „politinis“ ir „politiškas“ teatras bei nustatyti jų kaitą XX a. bėgyje, palyginti politiškumo sampratų skirtumą modernioje ir postmodernioje epochoje, jų estetinės raiškos priemones bei strategijas. Taip pat apžvelgti Lietuvos politinio teatro istoriją besikeičiančių politinių santvarkų kontekste ir atskleisti esmines politiško teatro problemas. Remiantis teorinėmis gairėmis išanalizuoti trijų režisierių – Jono Vaitkaus, Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo – kūrybą, išskirti skirtingų laikotarpių politinio teatro pavyzdžius, aptarti jų sceninės raiškos priemones, naudojantisteoriniais    įrankiais    susisteminti    ir    palyginti    politinio    teatro   strategijas    sovietmečiu,    po  nepriklausomybės ir šiuolaikiniame teatre. Darbo tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai:

 

  1. Teorinėje dalyje sisteminti ir išnagrinėti nevienareikšmės politinio teatro sampratas, apibrėžti politinio teatro tikslus ir funkcijas lyginant su sąvoka „politiškas teatras“. Išskirti brechtiškąsias ir šiuolaikinio teatro menines priemones, atskirti modernią ir postmodernią estetiką. Įvardyti politinio teatro tipus ir būdus vertinti politinio spektaklio efektyvumą.

 

  1. Akcentuojant Lietuvos istorinę specifiką aptarti politinio teatro raidą ir tradicijas. Išskirti XX a. aštunto-devinto, dešimtojo dešimtmečių rezistencines ir naujas estetines formas. Įvardyti ir išnagrinėti pagrindines politiško teatro problemas ir politinio meno paradoksalumą Lietuvos teatro raidoje.

 

  1. Atlikti J. Vaitkaus, G. Varno, O. Koršunovo kūrybos apžvalgą ir išanalizuoti svarbiausius politinio teatro pavyzdžius atskleidžiant politiškumo formas vėlyvuoju sovietmečiu ir šiuolaikiniame Lietuvos teatre. Parodyti, kaip kinta politiškumo funkcijos, temos, strategijos, vaizdavimo būdai. Analizuojami spektakliai lyginami su išskirtais politinių spektaklių tipais, siekiama nustatyti, kokie tipai dominuoja, kokias formas įgauna politinis teatras Lietuvoje. Atskiriama ir palyginama moderni ir postmoderni paradigmos.

 

Reziumuojamos estetinės formos pasitelkiant naujausius postmodernaus politinio teatro pavyzdžius.

 

Siekiant įgyvendinti iškeltą tikslą ir uždavinius, darbe naudojami skirtingi metodai. Teorinėje dalyje atliekama mokslinės literatūros analizė ir sintezė. Naudojamas analitinis darbo metodas, kuriuo siekiama atskleisti esmines (post)modernaus politinio teatro teorijas ir vėliau jas pritaikyti spektaklių analizei. Praktinėje dalyje naudojami aprašomasis ir interpretacinis metodai analizuojant konkrečius spektaklius ir juos siejant su teoriniais aspektais. Siekiant išanalizuoti vėlyvojo sovietmečio ir XX a. paskutiniojo dešimtmečio spektaklius atliekama jų rekonstrukcija, profesionaliosios spaudos recepcijos, šaltinių (spektaklių įrašų ir literatūros) analizė. Ištyrus originalius šaltinius ir antrinę istoriografinę medžiagą buvo atrinkta esminė informacija, reikšminga tyrimui.

 

Literatūra ir šaltiniai. Pasirinktas objektas teorinėje dalyje analizuojamas remiantis šiais autoriais: modernioji politinio teatro samprata apibrėžiama pagal B. Brechtą ir Michaelą Kirby, politinio meno – Guy Debordą, kadangi šie autoriai akcentavo meno ir politikos ryšį, dialektiškumą. Philipas Auslanderis ir Halas Fosteris pasirinkti todėl, kad išplėtojo     politiškumo     sampratų     skirtumą     modernizmo     ir     postmodernizmo     epochose.

 

Teatrologas Hansas-Thiesas Lehmannas ne tik apibrėžė skirtį tarp „politinio“ bei „politiško“ teatro, bet ir palygino brechtiškąją epinio teatro tradiciją su postdramine. Toliau postmodernaus politinio teatro estetika charakterizuojama remiantis H.-Th. Lehmannu ir Erikos Fischer-Lichte teorijomis apie pakitusią aktoriaus vaidybą ir santykį su žiūrovu. Kadangi postbrechtiškojoje estetikoje žiūrovui teikiamas suvokėjo ir spektaklio prasmių kūrėjo vaidmuo, nagrinėjama Jacqueso Rancière‘o emancipuoto žiūrovo teorija. Tiek Rancière‘as, tiek Lehmannas į politiškumą žvelgia per estetiką ir žiūrovo recepciją. Įvardijami politinio spektaklio tipai ir strategijos (nenutolstama nuo Lehmanno ir Fischer-Lichte teorijų).

 

Politinio spektaklio efektyvumą – kaip vertinti teatro poveikį tiek mikro (auditorijai), tiek makro (sociopolitiniame kontekste) lygmeniu – yra apibrėžęs Bazas Kershaw.

 

Antrojoje darbo dalyje remiamasi Indre Daunyte, kuri yra trumpai apžvelgusi politinio teatro formas Lietuvoje ir pasaulyje. Taip pat – monografijos „Postsovietinis Lietuvos teatras“ autorių (Rasos Vasinauskaitės, Edgaro Klivio, Jurgitos Staniškytės, Martyno Petriko) straipsniais, apibendrinančiais šiuolaikinio Lietuvos teatro procesus, bruožus, kritines strategijas. Šie teatrologiniai tyrimai reikšmingi darbui, kadangi juose vertinamos praeities ir dabarties teatrinės reprezentacijos, politiškų scenos kūrinių viešoji galia, sąmoningai kuriamo sociopolitinio diskurso strategijos (iliustravimo, dekonstravimo, teatrinės energijos ar komunikacijos) bendrame istoriniame kontekste, kai po nepriklausomybės atgavimo keičiasi ne tik politinė, ekonominė šalies situacija, bet ir ieškoma naujų estetinės raiškos būdų teatre, siekiant atspindėti esamą laikmetį.

 

Trečioje dalyje nagrinėjami teatro pavyzdžiai. Sistemiškos literatūros nėra daug. Vaitkaus kūrybą nuosekliai išanalizavo Daiva Šabasevičienė, savo daktaro disertacijoje „Jono Vaitkaus režisūros modeliai“ išskyrusi tokius režisieriaus kūrybos modelius: realusis, politinis-socialinis ir poetinis. Apie G. Varno „Šėpos“ teatrą rašė to meto kritikai, plačiau šį lėlių teatro objektą nagrinėjo Audronė Girdzijauskaitė3, tačiau nėra ištirta ir susisteminta visa teatro istorija, rekonstruoti spektakliai. Kai kuriuos spektaklius išanalizavo Noreikaitė4, pirmąjį režisieriaus kūrybos refleksijų rinkinį (2012 m.) sudarė Helmutas Šabasevičius5.

Panašiai ir O. Koršunovo kūryba yra dažnas teatrologinių tyrinėjimų objektas. 2009 m. OKT

 

 

 

 

3 Lėlė ir kaukė: knyga apie lėlių teatrą / Sud. A. Girdzijauskaitė. Vilnius: Gervelė, 1999, p. 218-231.

 

4 Noreikaitė, Šarūnė. Lietuva 1988-1992: politinio gyvenimo kronika pagal ,,Šėpos“ teatrą: Kultūros istorijos ir antropologijos bakalauro baigiamasis darbas. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2015.

 

5 Gintaro Varno teatras: pokalbiai, straipsniai, recenzijos, 1989-2009 / Sud. H. Šabasevičius. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012.

 

iniciatyva buvo sudaryta refleksijų ir recenzijų knyga.6 Kadangi rašytinė medžiaga yra fragmentiška, trečioje darbo dalyje sistemiškai atlikta spaudos recepcijos ir mokslinės literatūros analizė. Kai kurie (iki šiol teberodomi) spektakliai naujai palyginami su jų pasirodymo kontekstu, kadangi politinio teatro kūriniai privalo būti nuolat naujinami ir adaptuojami greitai besikeičiančiam laikmečiui. Naudojami kiti šaltiniai (spektaklių vaizdo įrašai) saugomi Lietuvos nacionalinio dramos teatro, Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatro, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus, „Menų spaustuvės“, „Vilniaus teatro „Lėlė“ archyvuose.

 

Darbo temos aktualumas. Apie politinio teatro apraiškas Europoje ir Lietuvoje

 

XX a. yra rašiusi I. Daunytė ir Rasa Vasinauskaitė. Postdraminio teatro estetiką, postmodernų teatrą nagrinėja ir yra apibrėžę įvairūs Lietuvos teatro tyrėjai. Visgi, platesnio politinio teatro tyrimo teatrologiniame diskurse nėra. Pasak Daunytės, politinis teatras teatro teorijoje nėra įteisintas kaip teorinis terminas, kadangi stokoja mokslinio pagrindo, apibrėžiančio jo teorinę ir praktinę specifiką.7 Šiame darbe siekiama apibrėžti politinio ir politiško teatro strategijas, formas, estetiką, menines priemones. Pasirinktos įvairios teorijos ir autoriai siekiant apimti kuo platesnę politinio teatro prieigą (istorinių, socialinių, kultūrinių virsmų kontekstą) ir apibrėžtį. Tyrimo objektas aktualus ir dėl to, kad XX a. politinis teatras Lietuvoje buvo rezistencinio tipo, paskutiniajame XX a. dešimtmetyje ieškota naujos sceninės raiškos, estetika kinta ir XXI a. Šiuo laikotarpiu vėl matyti kritiškos, socialiai angažuotos teatro pozicijos stiprėjimas, skatinantis formuotis ir naujus aktyvaus spektaklio pavidalus.8

 

Svarbu pastebėti, kad analizei pasirinkti pavyzdžiai tęsia „vaitkiškąją“ liniją: nagrinėjami Vaitkaus režisuoti spektakliai ir jo mokinių – pirmosios laidos absolventų Varno, Koršunovo darbai. Taip atskleidžiama dviejų kartų (Vaitkaus – vyriausioji, Varno, Koršunovo

 

– vidurinioji, nepriklausomybės lūžio) kūryba ir politiško teatro formų kaita Lietuvos scenoje. Pasirinktas retrospektyvus žvilgsnis į minėtų autorių kūrybą, kadangi siekiama nustatyti, kokie tipai dominuoja, kokias formas įgauna politinis teatras Lietuvoje politinių sistemų ir (post)modernios estetikos kaitoje.

 

Darbo struktūrą sudaro: įvadas, trys dalys, skirstomos į poskyrius, išvados, šaltinių ir literatūros sąrašas bei priedai. Pirmojoje darbo dalyje atliekama teorinė analizė, pateikiamas terminų „politinis“ ir „politiškas“ argumentavimas. Antrojoje dalyje tyrinėjama Lietuvos politinio teatro tradicija ir istorinė raida. Apibendrinant politiško teatro formas atitinkamai įvardyti trečios dalies skirsniai (J. Vaitkaus implicitinis politinis teatras, G. Varno

 

„Šėpos“ etapas ir sociokritika, O. Koršunovo aktualiojo teatro formos), be to, pristatomi ir naujausi politinio teatro pavyzdžiai Lietuvoje, priartėję prie postmodernios estetikos.

 

Apibendrinimai susisteminti ir pateikti išvadose bei darbo prieduose.

Darbo tipas:
Dalykas:
Apimtis:
24000 žodžiai (-ų)
Lygis:
Universitetas
Atsisiųsti

Turinys

  • POLITIŠKUMO APIBRĖŽTIS IR FORMOS ŠIUOLAIKINIAME LIETUVOS TEATRE
  • Santrauka /2
  • Summary /3
  • ĮVADAS /4
  • I. POLITINIO IR POLITIŠKO TEATRO SAMPRATA (POST)MODERNIZME /10
  • I.1. Politiškumo principai /10
  • I.2. Estetinės politiškumo formos /17
  • I.3. Politinio teatro tipai ir efektyvumas /22
  • II. POLITINIO TEATRO KONTEKSTAS IR PROBLEMOS LIETUVOJE / 29 II.1. Politinio teatro tradicija ir raida /29
  • II.2. Politinio teatro paradoksalumas /34
  • III. POLITIŠKO TEATRO FORMOS ŠIUOLAIKINIAME LIETUVOS TEATRE / 40 III.1. J. Vaitkaus implicitinis politinis teatras /41
  • III.2. G. Varno „Šėpos“ etapas ir sociokritika / 48 III.3. O. Koršunovo aktualiojo teatro formos /58
  • III.4. Postmodernizmo paieškos ir principai /64
  • IŠVADOS /70
  • ŠALTINIŲ IR LITERATŪROS SĄRAŠAS / 73 PRIEDAI /78

Jums gali būti aktualu

Vartotojai, įsigyję šį darbą, taip pat peržiūrėjo
Šiuolaikinė Lietuvos kurortų architektūra
Referatas Šiuolaikinė Lietuvos kurortų architektūra

Šiais metais gavau puikią galimybę atlikti priešdiplominę praktiką Kauno Technologijos Universiteto Architektūros ir Urbanistikos Tyrimų [...]

Vakarų pasaulio atspindžiai Lietuvos teatre 1918-1940
Referatas Vakarų pasaulio atspindžiai Lietuvos teatre 1918-1940

Lietuvos istorija – nepertraukiamas bandymas legitimuoti savo egzistavimą, galbūt todėl labiausiai vertiname tuos laikus, kai [...]

Šiuolaikinis Lietuvos teatras. Konspektas
Konspektas Šiuolaikinis Lietuvos teatras. Konspektas

1 tema. Lūžio laikotarpis 1985-95 m. Nepriklausomybė: teatras - pramoga/soc. kritikos priemonė/egzistencinių problemų spendimo vieta. Totalitarinė visuomenė [...]

Verslo organizavimo formos Lietuvoje
Referatas Verslo organizavimo formos Lietuvoje

Didelę reikšmę verslininkystės raidai turi jos aplinka: ekonominė, politinė, socialinė. Šiandieninė mokesčių, privatizavimo, muitų [...]

Šiuolaikinė Lietuvos miestų ir miestelių heraldika. Anykščių miesto ir jo apylinkių  herbų istorija
Referatas Šiuolaikinė Lietuvos miestų ir miestelių heraldika. Anykščių miesto ir jo apylinkių herbų istorija

Jau nuo senų laikų žmonės tarpusavio bendravimui, bei esminių dalykų supratimui yra sukūrę daugybę ženklų [...]

Verslo organizavimo formos Lietuvoje
Prezentacija Verslo organizavimo formos Lietuvoje

Darbas mokytojo buvo įvertintas 10. Informacija buvo panaudota iš interneto. Viskas aiškiai pasakoma. [...]

Verslo organizavimo formos Lietuvoje
Referatas Verslo organizavimo formos Lietuvoje

Verslas - asmenine rizika paremta savarankiška veikla, kurios tikslas – gauti pelną panaudojant savo sugebėjimus [...]

Kaip vaizduojama emigranto dalia XX a. II pusės ir šiuolaikinėje lietuvių literatūroje
Rašinys Kaip vaizduojama emigranto dalia XX a. II pusės ir šiuolaikinėje lietuvių literatūroje

Dar senovės graikų dramaturgas Euripdas sakė: „Didžiausia nelaimė ― savosios tėvynės netekti“. Šią nelaimę patiria [...]

Žymių lietuvių rašytojų pėdsakas šiuolaikinėje lietuvių literatūroje
Rašinys Žymių lietuvių rašytojų pėdsakas šiuolaikinėje lietuvių literatūroje

Lietuva yra mūsų gimtoji valstybė, dabar mes ją gerbiame, saugome ir esame joje laisvi, tačiau [...]

Kaip vaizduojama emigranto dalia XX a. II pusės ir šiuolaikinėje lietuvių literatūroje? Savo mintis pagrįskite pavyzdžiais.
Rašinys Kaip vaizduojama emigranto dalia XX a. II pusės ir šiuolaikinėje lietuvių literatūroje? Savo mintis pagrįskite pavyzdžiais.

Emigracija – ypatingai ryški problema šių laikų Lietuvoje. Daugelis žmonių emigruoja dėl prastų ekonominių sąlygų [...]

Išeivio likimas XXa. Ir šiuolaikinėje lietuvių literatūroje
Rašinys Išeivio likimas XXa. Ir šiuolaikinėje lietuvių literatūroje

Dar senovės graikų dramaturgas Euripdas teigė: „Didžiausia nelaimė ― savosios tėvynės netekti“. Šią nelaimę patiria [...]

Kaip vaizduojama emigranto dalia XX a. II pusės ir šiuolaikinėje lietuvių literatūroje? Savo mintis pagrįskite pavyzdžiais
Referatas Kaip vaizduojama emigranto dalia XX a. II pusės ir šiuolaikinėje lietuvių literatūroje? Savo mintis pagrįskite pavyzdžiais

Dabar, vis sparčiau ir sparčiau vykstant globalizacijos procesams, žodis „emigracija“ linksniuojamas ne tik politikoje, žiniasklaidoje [...]

Kaip vaizduojama emigranto dalia XX a. II pusės ir šiuolaikinėje  lietuvių literatūroje? Savo mintis pagrįskite pavyzdžiais
Rašinys Kaip vaizduojama emigranto dalia XX a. II pusės ir šiuolaikinėje lietuvių literatūroje? Savo mintis pagrįskite pavyzdžiais

Emigracija – žmonių persikėlimas iš tėvynės į kitas valstybes dėl ekonominių, politinių, religinių priežasčių. Šiandien jauni [...]

Šiuolaikinės Lietuvos atsiradimas: nuo LDK prie moderniosios LR
Rašinys Šiuolaikinės Lietuvos atsiradimas: nuo LDK prie moderniosios LR

Šiandien daug kalbama apie besikeičiančius mūsų tapatumus, savivokos ir atminties permainas. Istorikai ir socialiniai galvotojai [...]