Politikos analizės konspektas

40 psl. / 25274 žod.

Ištrauka

  1. Analizė politikai: valstybės įsikišimas ir viešosios politikos ribos

Analizė politikai, Gudausko žodžiais, yra tiesos sakymas valdžiai. Ji teikia rekomendacijas tik valdžiai, o ne žmonėms. Paprasta atsakyti į klausimą, kas veikia, o kas neveikia, tačiau daug sudėtingiau pasakyti kodėl ir pateikti rekomendacijas. Neanalitinis mąstymas klausimus kelia, remdamasis tuo, kas manoma, tuo tarpu analizės pradmenys struktūruoja mąstymą. Analizė operuoja daugiausiai ekonominėmis (klausia, kas yra efektyvu) ir šiek tiek politinės filosofijos (klausia, kas yra teisinga) kategorijomis.

Valstybės vaidmens klausimas globalus ir sunkiai atsakomas. Valstybės veikla visada susijusi su trim instrumentais – regulia­vimu, finansavimu ir viešąja gamyba. Jau atmestos komunizmo ir „laukinių vakarų“ valstybės vaidmens sampratos: pirmoji teigia, kad valstybė kišasi į viską, antroji – kad valstybė atlieka tik naktinio sargo funkciją (gynyba). Principiniuose klausimuose atsakymus rasti sunku, to­dėl esmė slypi detalėse (pavyzdžiui, dabar nebekeliami klausimai, ar valstybė turi finansuoti aukštąjį mokslą, klausiama, kaip ji turi tą padaryti).

Politiniai tikslai paprastai yra socialinės gerovės (gerbūvio) siekis

  • Efektyvumą, kurį sudaro:
    • o produktyvumas – gebėjimas pagaminti tam tikrą produktą mažiausiais kaštais;
    • o pasirinkimas tarp konkuruojančių gėrybių – pagal visuomenės naudingumo kreivę pasirenkama, kur leidžiami pinigai labiau patenkins visuomenės poreikius, nepaisant to, kad tai nebūtinai reiškia produktyviausios gamybos pasirinkimą;
    • o optimalus vartojimas – net gaminant optimalų gerybių rinkinį reikia protingiausiai paskirstyti gėrybes individams. Į šį klausimą atsako Edžvardo dėžė (pateikta žemiau). Politikos analitikai atsiriboja nuo filosofinių perskirstymo klausimų ir palieka juos visuomenės vertybėms (teisingumo supratimui), patys rūpindamiesi tik produktyvumu. Svarbu, kad būtų judama kurios nors visuomenės grupės indiferentiškumo kreive (išlaikomas Pareto optimumas), o ne šokinėjama tarp jų – kuri indiferentiškumo kreivė yra teisinga sprendžia politinė filosofija, o skirtingos ideologijos į tai atsako skirtingai (pavyzdžiui, Rawls socialinio teisingu­mo kriterijus reikalauja, kad bet koks perskirstymas pagerintų blogiausiai gyvenančiųjų padėtį).

REIKALINGA SCHEMA.

Valstybės kišimosi instrumentai:

  • reguliavimas taikomas, kai nustatomos taisyklės individams arba įmonėms. Reguliavimas taikomas įvairiai: nustatomos prievolės ką nors daryti arba nedaryti (civilinis draudimas yra prievolė draustis ir tuo pačiu priverstinis išteklių perskirstymas).
  • Finansavimas – instrumentas, keičiantis įmonių arba individų pajamas ir jiems taikomas kainas (PVM lengvata, tiesioginės išmokos kaip pensijos ar viešųjų paslaugų nuolaidos yra finansavimo formos). Aukštasis mokslas gali būti finansuojamas pagal fiksuotą vietų skaičių, per grąžinamas arba ne paskolas finansuojant tuos, kurie iš studijų gauna didžiausią naudą (po studijų daugiausiai uždirbantys), finansuojant geriausius – „krepšelių“ sistema, suteikianti prie žmogaus pririštą finansavimą konkrečiam skaičiui geriausiai baigusiųjų vidurinį mokslą. Esama sistema nėra grynai „krepšelinė“, nes numatoma, kiek konkrečiose srityse turi būti studentų, toks skaičius studentų toje kryptyje finansuojamas, bet ateina kartu su geriausiais studentais. Universitetai gali prisitraukti geriausius studentus mokėdami stipendijas iš savo lėšų – tai irgi iš valstybės gauti pinigai, tačiau jie studentus pasiekia ne tiesiogiai.
  • Gamyba, kuria užsiima valstybinės įmonės. Valstybės gaminamos gėrybės nėra kartu ir valstybės finansuojamos (elektrą ir viešąjį transportą teikia valstybinės įmonės, tačiau už šias paslaugas reikia mokėti). Viešoji gamyba pasižymi tuo, jog visi gamybos instrumentai ir gamintojai yra valstybės nuosavybė arba samdiniai (dalis poliklinikų yra valstybinės, kitos yra privačios, tačiau vis tiek teikia nemokamas paslaugas, nes jų darbą finansuoja valstybė).

Tematomos rankos teorema teigia, kad rinka užtikrina efektyvų išteklių paskirstymą tik tuomet, kai yra:

  • tobula konkurencija – visi veikėjai turi lygią rinkos galią, kam reikalingos darbuotojų teisės, ir nėra dominuojančių rinkos veikėjų, kam egzistuoja konkurencijos komisijos (realiai darbuotojai ir darbdaviai neturi vienodos rinkos galios, o konkurencija netobula);
  • pilnos rankos – rinka teikia visas prekes ir paslaugas, už kurias pirkėjas norėtų mokėti kainą, atitinkančią prekės gamybos kaštus (vaistai nuo sudėtingų ligų turi milžinišką paklausą, tačiau paprasčiausiai nėra pirkėjams reikalingų vaistų. Farmacinės kompanijos vangiai ieško šių vaistų formulės, nes milijardinės investicijos į naujų vaistų išradimą turi garantuoti atsiperkantį rezultatą, o sukurtų vaistų cheminės sudėties paslėpti neįmanoma, todėl labai greitai atsirastų pigiau parduodantys konkurentai. Tam valstybė įveda patentus. Bet kokios kitos inovacijos versle yra rizikinga ir brangi veikla, kurios atsipirkimui būtinas valstybės garantuojamas inovatyvios prekės pardavimo monopolis - patentas);
  • nėra rinkos trūkumų – egzistuoja grynosios viešosios gėrybės, dėl kurių vartojimo nekonkuruojama, kurių negalima atsisakyti ir riboti vartojimo. Kadangi egzistuoja gėrybės, kurių negalima nei atsisakyti, nei riboti, įsikiša valstybė, priverčianti visus už jas mokėti po lygiai. Pašalinių poveikių, pavyzdžiui, taršos egzistavimas taip pat verčia įsikišti valstybę, kuri priverčia teršiančią įmonę gaminti brangesnėmis, bet švarenėmis techonologijomis. Pagaliau rinkos trūkumas yra masto ekonomija – natūralių monopolijų egzistavimas, atsirandantis dėl natūralių sąlygų, padarančių konkrečios gėrybės gamybą apsimokią tik vienam gamintojui. Valstybė stengiasi tai paveikti mokesčiais.
  • egzistuoja tobula informacija apie 1) prekių ir paslaugų kokybę; 2) prekių ir paslaugų kainą; 3) ateitį (privačiai kaupiantys pensijas asmenys yra labai priklausomi nuo to, kada mirs, nes jei gyvens ilgiau nei numatė, paskutinius metus nebeturės pajamų).Valstybė įsikiša spręsdama netobulos informacijos problemą tada, kai inormacija labai svarbi (perkamų gėrybių saugumo klausimai) arba individams ją gauti yra itin brangu.

Bet kurioje socialinės tikrovės srityje pažeidžiama bent viena iš šių sąlygų, nes valstybė visada kaip nors įsikiša.

Antras ir ne mažiau svarbus (pirmasis – efektyvumas) valstybės įsikišimo tikslas yra socialinis teisingumas, apie kurį politikos analizė gali pasakyti mažiau. Pagrindinis šio tikslo siekimo įrankis yra perkirstymas. Yra keletas atsakymų, kodėl valstybė tai daro:

  • Balsavimo teorija – neturtingųjų visada yra daug daugiau nei turtingųjų, todėl demokratinėse valstybėse visada bus renkamos perskirstymą palaikančias kairiųjų vyriausybes. Empiriškai tai nepasitvirtina, nes kairieji nuolatos išrenkami tik Skandinavijoje. Neturtingiesiems norint dominuoti balsų skaičiaus prasme jiems reikia sudaryti sąjungą su viduriniąja klase, kuri labiausiai pasipelno iš perskirstymo.
  • Savanoriškas perskirstymas – esama daugybės sričių, kuriose individai mielai atsisakytų vienų gėrybių, kad įgytų kitas (bet kokie kolektyviniai pinigų susimetimai dėl bendros naudos). Be to, visuomenėje, kur labai maža gyventojų dalis turi daugumą visuomenės turto, turtingoji mažuma siekia apsisaugoti nuo neturtingųjų agresijos, todėl pasidalina turtu mokesčių pavidalu.
  • Pajamų perskirstymas kaip rinkos trūkumo problemos sprendimas - Savanoriškas perskirstymas realiai neveikia dėl free-ride problemos, todėl valstybė įpareigoja individus perskirstyti savo turtą.

Perskirstyti galima grynaisiais pinigais (išmokos) arba gėrybėmis (nemokamas vaikų maitinimas, kitos lengvatos). Finansinio perskirstymo administravimo kaštai sudaro 3-4% perskirstomos sumos. Perskirstant prekėmis ir paslaugomis administraciniai kaštai sudaro >10% perskirstomos sumos. Be to, vartotojas (pinigų gavėjas) geriau žino savo preferencijas, todėl geriau jiems duoti grynuosius pinigus ir palikti jiems pasirinkti, kokias gėrybes jie nori įsigyti. Argumentas už perskirstymą gėrybių pavidalu yra gerojo vartojimo skatinimas – kai teikiamos gėrybės, atimama galimybė gavėjams gautą paramą pragerti ar kitaip panaudoti blogai. Perskirstymas prekių ir paslaugų pavidalu veikia tik tada, kai sunku prekiauti gaunama parama, kai nėra išstūmimo efekto (sukurtos darbo vietos nebūtų pačios atsiradusios privačia iniciatyva).

Valstybės trūkumų literatūra teigia, kad valstybė spręsdama vienas problemas sukuria naujas, atsiranda save kaip tikslą išsikeliančios biurokratinės organizacijos, o perskirstymo principai gali būti neteisingi, tai yra, negana valstybei kištis, ji tai turi daryti taip, kad didėtų gerbūvis. Galiausiai nesutariama dėl perskirstymo lygio – kiek daug BVP turi būti perskirstoma ir panašiai.


Turinys

  • 1.Protingos valdžios kritika: inkrementalizmas ir šiukšliadėžės
  • 2. Analizė politikai: valstybės įsikišimas ir viešosios politikos ribos
  • 3. Švietimo politikos analizės problematika
  • 4. Kas yra politikos analizė (PA)? „Problemos apibrėžimas politikos analizėje“ (Žilvinas Martinaitis, 2008)
  • 5. Sprendimų priemimo racionalizavimo atvejo analizė: strateginis planavimas Lietuvoje.„A Strategy Change Cycle“ (John Bryson, 2004)
  • 6. Inkrementinio sprendimų priėmimo ir pusiausvyros su protrūkiais modeliai.„Still Muddling, Not Yet Through“ (Charles Lindblom, 1979)
  • 6.1„Punctuated Equilibrium Theory: Explaining Stability and Change in Public Policymaking“
  • (J.True, B.Jones, F.Baumgartner, 2007)
  • 7.Šiukšliadėžės ir srovių modeliai „Garbage Can Model of Organizational Choice“ (M.Cohen, J.March, J.Olsen, 1972)
  • 7.1 „Ambiguity, Time and Multiple Streams“ (Nikolaos Zahariadis, )
  • 8.Sprendimų priėmimas: veto žaidėjų teorija.„Veto Players: How Political Institutions Work“ (George Tsebelis, 2002)
  • 9.KAS YRA PROBLEMA POLITIKOS ANALIZĖJE.„Problemos apibrėžimas politikos analizėje“ (Žilvinas Martinaitis, 2007)
  • 10.Kaštų ir naudos analizė.„Cost-Benefit Analysis: Concepts and Practice“ (A.Boardmand, D.Greenenberg, 1996)
  • 11.Politikos vertinimas.„ES struktūrinės paramos vertinimo metodų gairės“ (VPVI, 2009)
  • 11.1DUOMENŲ RINKIMAS IR ANALIZĖ VERTINIMO METU
  • 11.2„Handbook of Impact Evaluation“ (Sh.Khandker, G.Koolwat & H.Samad, 2010)
  • 12.Švietimo politika „State Finance of Higher Education“ (Gareth Williams, 200x)
  • 12.1„Higher Education Markets and Public Policy“ (David Dill, 1997)
  • 13.Migracijos politikos analizės problematika.„Pasiūlymai dėl konkrečių 2009-12 m. ekonominės migracijos reguliavimo priemonių“ (Egidijus Barcevičius & Dovilė Žvalionytė, 2009)
  • 13.1„Kaip neiššvaistyti protų: Lietuvos studentų nuostatos emigruoti“ (Rūta Aidis & Dovilė Krupickaitė, 2009)

Reziumė

Autorius
ieva.rutalyte
Tipas
Konspektas
Dalykas
Politologija
Kaina
€3.63
Lygis
Universitetas
Įkeltas
Vas 24, 2015
Publikuotas
2014 m.
Apimtis
40 psl.

Susiję darbai

Suomijos ir Urugvajaus lyginamoji analizė

Politologija Referatas 2013 m. ewana
Šių dienų globaliame pasaulyje, kuriame tiek politiniai, tiek ekonominiai valstybių sprendimai yra daugiau ar mažiau susiję tarpusavyje, labai svarbu suprasti, kokią įtaką turi...

Interesų grupių vaidmuo politikos procese

Politologija Referatas caffe
Svarbų vaidmenį politinėse sistemose, ypač demokratinėse, vaidina interesų grupės - organizuotos piliečių grupės, siekiančios, kad valstybė vykdytų tam tikrą politiką konkrečioje srityje. Nepaisant...

Lyginamosios politikos konspektas

Politologija Konspektas 2014 m. ieva.rutalyte
Lyginamosios politikos seminaruose ir paskaitose skaitomų tekstų konspektas. Pagrindinės lyginamosios politikos idėjos, teorijos, sąvokos.