Tarptautinių santykių teorijų konspektas

27 psl. / 18090 žod.
Tarptautinių santykių teorijų konspektas, kuriame rasite pagrindines teorijas, sąvokas, yra pavyzdžių. Įtraukta ir teorijų kritika.

Ištrauka

„The Imagined Economies of Globalization“ (Angus Cameron & Ronen Palan, 2004)

Prarasta nacionalinė ekonomika. Niekada nebuvo vienos valstybės sampratos, bet labiau rinkinys normatyvinių lūkesčių, interpretuojamų ir pritaikomų vietiniuose kontekstuose ir pagal vietines sąlygas. (valstybės samprata skiriasi indus­trializuotoje šiaurėje ir postimperiniuose pietuose, rytų Azijos valstybė ankstyvame XXI a. nėra tokia pati kaip Europos valstybė XIX a.). Nepaisant daugybės empirinių skirtumų tarp valstybių egzistuoja valstybės idėja – plačiai plintanti ir idealizuota, net universali – kuri apibrėžia visuomenės pobūdį ir jos santykį su valstybe bei legitimuoja tautos-valstybės ideologiją. Kol valstybės idėja yra visuotinai pripažįs­tama, pasaulis natūraliai padalinamas į tautas arba žmones, kurie sukuria institucines struktūras ir valstybė tarnauja kaip politinė išraiška ir institucinės tautos ranka. Nacionalinė ekonomika suprantama panašiais terminais, taip pat kaip tarnautoja tautai.

Visuomenė yra lanksti socialinės organizacijos forma, todėl valstybė pastoviai atkuriama atsižvelgiant į besikeičiančius tautos poreikius ir koncepcijas. Tauta formuoja kolektyvinius tikslus, iškyla etikos (kurie tikslai yra garbingi) ir technikos (kaip save organizuojančiai bendruomenei geriausia pasiekti šiuos tikslus) klausimai. Homogeninė nacionalinė ekonomika buvo centrinė rinkos jėgų subordinacijos idėja valstybės tikslams. Valstybė kaip tautos kolektyvinė ranka turi teisę kontroliuoti ir subordinuoti rinkos jėgas dėl naudos tautai. Nacionalistinė teorija siūlo, kad tautos „dvasinis vieningumas“ privalo būti perteiktas tiek kiekvieno individo atsakomybe tautai, tiek tautos atsakomybe individui. Per istoriją tauta legitimavo naujas socialinių organizacijų ir priežiūros formas. Tai parodo ir nacionalinės ekonomikos suformavimas. Nuo vėlyvųjų viduramžių iki XIX a. vidurio palaipsniškai Europoje vyko procesas, konsoliduojantis fiskalinę valstybę, tuo pačiu pasaulį informuojantis apie tautų kūrimąsi. Kaip atskiros sritys taip pat sukurtos ir vietinės bei tarptautinės ekonomikos. Ribotos politinės ekonomikos atstovai teigia, kad rinka turi būti kontroliuojama nacionalinių vyriausybių, neoliberalūs ekonomistai – kad globali laisva prekyba skatintų nacionalinės ekonomikos augimą ir turto maksimizavimą. XIX a. nacionalinė ekonomika suprantama kaip materialus pagrindas dvasiniams tautos siekiams, XXI a. samprata skirtinga – valstybės reguliavimas pirmiusiai skirtas prisidėti prie kapitalizmo skatinimo.

Socialiniuose moksluose korealiciją tarp ekonomikos ir visuomenės geriausiai paaiškina struktūriniai funkcionalistai. Talcott Parsons ekonomiką ir politiką mato kaip dvi socialinės sistemos funkcines subsistemas. David Easton politinę sistemą apibrėžia kaip alternatyvų išteklių paskirstymo modelį, analogišką ekonomikai. Tačiau modernizacijos teoretikai ir liberalūs ekonomistai kartu tvirtino, kad kalbant apie nacionalinę ekonomiką, lemiamą svarbą turi politinis pasirinkimas. Nacionalinės sistemos sąvoka, kuri praktikoje reiškia atskiras valstybės politinę ir ekonominę sistemas, kombinacijoje sudarančias nacionalinę ekonomiką – reiškia ne tik atskyrimą nuo išorinės aplinkos (pasaulio rinka, kitos suverenios valstybės), bet ir nacinoalinės valstybės saviorganizacijos ir savęs aprūpinimo galimybes. Nacionalinė ekonomika yra atviras tautai pasirinkimas. Tauta gali pasirinkti priimti atviras sienas ir laisvą prekybos politiką ar, atvirkščiai, protekcionistizmą.

Per auksinius suverenios nacionalinės ekonomikos metus, 1930 ir 1980, vyko debatai, kokia nacionalinė ekonominė politika turi būti priimta (kova tarp izoliacionistų ir universalistų). Šie debatai patvirtino vieną centrinę prielaidą – valstybė yra vienintelė ir tinkama tarpininkė tarp tarptautinės rinkos poreikių ir jos piliečių poreikių socialinei ir ekonominei lygybei bei kitiems socialiniams tikslams. Globalizacijos problema – ji ardo valstybės idėją.

Trišalis valstybės išsišakojimas. Ekonomikos pasikeitimas nuo nacionalinės iki globalios susideda iš trijų dalių, atskiriančių skirtingas socioekonomines erdves. Įvairios valdžios ir suvereniteto sistemos nebegali užimti tų pačių erdvių kaip teritorinėje valsty­bė­je, jos tapo daugialypiškesnės, sudėtingesnės, dinamiškesnės (atsiandančios erdvės suskirstytos į užsienio, privačias ir anti-ekonomikas). Tarp šių erdvių yra hierarchija ir neišvengiama istorinė dinamika. Hierarchija gali būti išreikšta dviem būdais: 1) globalumo („besienio pasau­lio“) padėtis iliustruota užsienio ekonomikos, idealus socioekonominis tikslas kitoms dviem erdvėms tapti globalesnėmis; 2) skirtingu­mas tarp globalumo erdvės (konkurencingumas, nestabilumas, lansktumas, socialinis įtraukimas) ir anti/neglobalumo (ribotumas, sąstingis, perteklius, socialinis atskyrimas). Užsienio ekonomika susideda iš plačiai nereguliuojamų legalių erdvių, išorinės, bet vis dėlto valstybės remiamos sistemos yra tobulai tinkamos kapitalistiniam kaupimui.

Privati ekonomika arba konkurencijos valstybė tampa dominuojančiu valstybės diskursu globalizacijos kontekste. Privačios ekonomikos koncepcija reiškia valstybės poreikį prisitaikyti prie globalizacijos. Ši adaptacija įtraukia palaipsnį pasitraukimą nuo tiesio­ginės gamybos priemonių nuosavybės (privatizacija), vietinių darbo jėgų konkurencingumo didinimą (perkvalifikavimo programos, susitari­mai dėl užmokesčio, produktyvumo, sąjungos galios sumažinimas), žemesnius reguliavimo barjerus tiek vietinėms, tiek tarptautinėms inves­ti­cijoms (eksporto zonų sukūrimas). Šie prisitaikymo žingsniai reikauja transformuoti viešąją tautos-valstybės erdvę. Vietoje pirmi­nio valstybės vaidmens būti tautos reprodukcija, ji vis labiau tampa privačios nacionalinės ekonomikos reprodukcija prieš normatyvinius standartus, sukurtus idealaus tipo ekonominio globalumo, todėl reikalingas ir normatyvinės įtraukimo erdvės sukūrimas.

Socialinio atskyrimo diskursas parodo trečiąją įsivaizduojamą ekonomiką – antiekonomikos erdvę, kur globalizacijos ir privatizacijos taisyklės nėra pritaikytos. Normatyvinėje erdvių hierarchijoje ji užima žemiausią padėtį, idealas apibrėžiamas kaip globalus ekonominis dalyvavimas ir vartojimas. Šie trys persidengiatys elementai nuolatos perkuria „globalaus“ turinį ir kuria laikiną erdvinę normatyvinių ekonominių sferų, įvairiu mastu egzistuojančių valstybėse ir tarp jų, hierarchiją. Kiekviena jų skirasi normatyvinėmis charakteristikomis, institucijų tipais ir lygiais, dinaminiais istoriniais procesais, teritorinio įtvirtinimo laipsniais, priėjimo prie lankstumo kaip instrumentinio šaltiniuo lygiais.

Globali skurdo politika ir globalios politikos skurdumas. Kai pagridinės metaforos apie socialinį gyvemimą pasikeitė, socialiniai santykiai, kurie rėmėsi senomis socialinio solidarumo formomis, taip pat pasikeitė – vargingieji pervadinti socialiai atskirtais. Pasaulyje, kuris dabar suvokiamas per vartojimą, vargingieji įgavo vartotojų su trūkumais statusą (Bauman). Kadangi pereinama iš įsivaizduojamos bendruomenės į nerišlias ir nestabilias įsivaizduojamas ekonomikas, politikos galimybės taip pa pasikeitė – pati politikos reikšmė privalo pasikeisti. Vieni teigia, kad politiniai įsipareigojimai privalo tapti globalesni, kiti – kad reikia labiau orientuotis į bendruomenę ir vietą (lokalizuotis). Aišku tik, kad tautos-valstybės įsivaizduojamos bendruomenės politikos perėjimas į globalizacijos įsivaizduojamų ekonomikų politiką nėra lengvai įgyvendinamas.

Turinys

  • 1. Pasaulio ekonominės tvarkos interpretacijos. „Three Ideologies of Political Economy“ (Robert Gilpin, 1987)
  • 1.1„The Imagined Economies of Globalization“ (Angus Cameron & Ronen Palan, 2004)
  • 2. „Nauja“ nauja pasaulio tvarka? „The New New World Order“ (Daniel Drezner, 2007)
  • 2.1 „Reshaping the World Order“ (Stephen Brooks & William Wohlforth, 2009)
  • 3. Tarptautinės organizacijos ir tarptautinės normos Power of International Organizations“ (Barnett & Finnemore, 1999)
  • 3.1„International Norm Dynamics and Political Change“ (Finnemore & Sikkink, 1998)
  • 4. Globali pilietinė visuomenė „Global Civil Society“ (Jan Aart Scholte, 2000)
  • 4.1„The Idea of Global Civil Society“ (Mary Kaldor, 2003)
  • 5. Tapatybių vaidmuo pasaulio politikoje „Masculinities, International Relations and „Gender Variable“ (Charlotte Hooper, 1999)
  • 5.1 „The Clash of Civilizations?“ (Samuel Huntington, 1993)
  • 6.Ar egzistuoja atsakomybė ginti? „The Presponsibility to Protect – Five Years On“ (Alex Bellamy, 2010)
  • 7. Aplinkosaugos vieta tarptautinėje politikoje „Global Enviromental Change and the National State“ (Frank Biermann & Klaus Dingwerth, 2004)
  • 8. Tarptautinė politinė ekonomija
  • 9.Tarptautinės normos ir organizacijos
  • 10. Transnacionaliniai santykiai ir globali pilietinė visuomenė
  • 11. Humanitarinės intervencijos paradoksai ir individo teisės tarptautinėje politikoje

Reziumė

Autorius
ieva.rutalyte
Tipas
Konspektas
Dalykas
Politologija
Kaina
€3.63
Lygis
Universitetas
Publikuotas
Vas 24, 2015
Apimtis
27 psl.
Įvertinimas

Susiję darbai

Kaip realizmo teorija aiškina Šaltojo karo pabaigą?

Politologija Prezentacija gendrija
Realizmas (politinis) – tarptautinės politikos esmės aiškinimo nuostata, pagal kurią svarbiausi tarptautinės politikos veikėjai yra didžiosios valstybės, o tarptautinės politikos esmę sudaro toks...

Valdžios ir piliečių santykiai

Politologija Prezentacija evitkus
Nuo ko priklauso valdžios ir piliečių santykiai? Kodėl kyla valdžios ir piliečių konfliktai? (Kokios valdžios savybės sudaro prielaidas valdžios ir piliečių konfliktams?)

Politologijos konspektas

Politologija Konspektas 2014 m. ingridvis
Politologijos pagrindų konspektas, kuriame aptariamos pagrindinės sąvokos, datos, padės ruošiantis istorijos egzaminui