Kritinis psichologinių išmokimo teorijų ir jų taikymo įvertinimas

Biheviorizmo išmokimo teorija. Šios teorijos požiūriu, vienintelis būdas suprasti žmogų yra studijuoti jo elgesį ir iš to gauti psichologinės informacijos apie jį. Taip teigdami jie pabrėžė, kad psichologai turi tirti žmogaus organų – nervų, raumenų – veiklą, kad galėtų gauti objektyvią informaciją apie žmogaus elgesį. Tai reiškia, kad protinei veiklai įrodyti naudojami objektyvūs fiziniai reiškiniai, t.y. tai, ką galima įrodyti. Tačiau behevioristai visiškai neatmeta protinės veiklos, išskirdami fiksuotus jos pasireiškimus – mąstymą, jausmus, mokymąsi, bet ir juos apibrėžia elgsenos. Ši teorija pernelyg mechaniška, užprogramuota priklausomybė nuo aplinkos, visuomenės užsakymų. Joje nelieka vietos žmogiškumui. Silpnoji bihevioristinių teorijų vieta yra tai, kad jos šalininkai supaprastina reiškinius ir žmogaus mintis, o jausmus bei sprendimus traktuoja kaip elgesio formą ir aiškina elgesio pokyčius bei jo stabilumą remdamiesi išoriniais stebėjimais. Taip mokinys tampa pasyviu priėmėju, objektu, kuris neprisiima atsakomybės už tai, kaip ir ko jis mokosi.