Žmogaus poveikis gamtai

31 psl. / 9000 žod.

Ištrauka

Žmonių populiacijos dinamika. Žmonių skaičius Žemėje vis dar tebeauga eksponentiškai (geometrine progresija). Manoma, kad prieš 25 tūkstančius metų gyveno tik apie tris milijonus žmonių. Medžioklės epochos pabaigoje (maždaug prieš 10 tūkstančių metų) bendrasis žmonių skaičius planetoje siekė ne daugiau 5 milijonų, žemdirbystės epochos pabaigoje (XVIII amžiaus vidurys) – apie 800 milijonus, XX amžiaus viduryje – apie 2,5 milijardo, o XXI amžiaus pradžioje jų skaičius peržengė 6 milijardų ribą. Maždaug iki XIX amžiaus pradžios gyventojų skaičiaus augimas buvo labai lėtas, nes įvairios, ypač infekcinės, ligos ir kylusios epidemijos, karai, dažnai pasikartodavęs badas tapdavo daugybės mirčių priežastimi.


Sparčiau gyventojų ėmė gausėti tik nuo XIX amžiaus pradžios, išsivysčiusiose šalyse prasidėjus pramoninei revoliucijai. Medicinos, higienos, sanitarijos ir kitų mokslų laimėjimai sutramdė pagrindines visuotinio pobūdžio epidemijas, ypač sumažino kūdikių ir gimdyvių mirtingumą, pailgino žmonių gyvenimo trukmę. Dėl šių priežasčių nepaprastai sutrumpėjo laikas, per kurį žmonių skaičius planetoje padidėja vienu milijardu. Gyventojų skaičiui padidėti iki 1 mlrd. (apie 1800 metus) prireikė apie 2,5 mln. m.; nuo 1 iki 2 mlrd. (1930 m.) – 130 m.; nuo 2 iki 3 mlrd. (1960 m.) – 30 m.; nuo 3 iki 4 mlrd. (1975 m.) – 15 m.; nuo 4 iki 5 mlrd. (1987 m.) – 12 m.; nuo 5 iki 6 mlrd. (1999 m.) – 12 m. 2006 m gyventojų skaičius pasiekė 6,5 mlrd, o apie 2012 m. turėtų būti viršyta 7 mlrd. riba


Pagrindiniai žmonių skaičiaus (populiacijos) augimą lemiantys veiksniai yra gimstamumo ir mirtingumo santykis. Per visą žmonijos istoriją gimstamumas beveik visada (išskyrus visuotines epidemijas) viršydavo mirtingumą. Šie žmonių populiacijos dinamikos (demekologijos) rodikliai demografijoje yra išreiškiami gimusiųjų ir mirusiųjų skaičiumi (promilėmis), tenkančiu vienam tūkstančiui gyventojų.


Gimstamumo ir mirtingumo rodikliai visada labai skyrėsi ir tebesiskiria skirtingo ekonominio išsivystymo šalyse, kurios dažniausiai yra skirstomos į dvi grupes: išsivysčiusias ir besivystančias šalis. Iki XIX amžiaus vidurio išsivysčiusiose šalyse buvo stebimas kiek mažesnis gimstamumas ir mirtingumas. Tačiau plečiantis gamybai, sparčiai kylant gyventojų materialiniam ir kultūriniam gyvenimo lygiui, ypač didėjant socialiniam moterų užimtumui, išsivysčiusiose šalyse tiek gimstamumas, tiek ir mirtingumas pradėjo sparčiai mažėti. Tuo tarpu besivystančiose šalyse gimstamumas beveik nekito iki pat 1970 metų, o mirtingumas palengva mažėjo maždaug iki 1950 metų.


XX amžiaus viduryje Žemėje prasidėjo sparčiausias žmonijos istorijoje gyventojų skaičiaus augimas (demografinis sprogimas), kuriam žymią įtaką padarė pagerėjęs medicininis aptarnavimas, sukurti nauji veiksmingi vaistai ir įvairios vakcinos. Tik nedidele dalimi žmonių populiacija gausėja dėl didėjančio gimstamumo. Didėjantis gimimų ir mirčių skaičiaus skirtumas lemia spartų populiacijos augimą. Išsivysčiusiose šalyse gana ženkliai sumažėjus mirtingumui ir šiek tiek gimstamumui, bendrasis gyventojų skaičius beveik nebedidėjo. Tuo tarpu besivystančiose šalyse gimstamumas išliko beveik nepakitęs maždaug iki 1980 metų, o mirtingumas per tą patį laikotarpį sumažėjo daugiau nei du kartus. Šios aplinkybės nulėmė demografinį sprogimą, t.y. iki tol civilizacijos istorijoje neregėtą žmonių skaičiaus augimo tempą.


Maždaug nuo 1980 metų besivystančiose šalyse gimstamumas pradėjo gana sparčiai mažėti. Tuo tarpu mirtingumas besivystančiose šalyse palengva tapo mažesnis nei daugumoje išsivysčiusių šalių. Tai galima paaiškinti tuo, kad išsivysčiusiose šalyse žmonių populiacijų amžinėje struktūroje labai didelę dalį sudaro pagyvenę žmonės (virš 60 metų amžiaus), kurių dalis besivystančiose šalyse vis dar santykinai yra gana maža.


Dabartiniu laikotarpiu kas dešimtasis pasaulio gyventojas yra pagyvenusio amžiaus (tai lemia gyventojų amžinės struktūros ypatybės išsivysčiusiose šalyse), o tai net tris kartus daugiau nei buvo XX amžiaus viduryje. Manoma, kad apie 2050 metus jau kas penktojo planetos gyventojo amžius viršys 60 metų (padidės pagyvenusių žmonių dalis ir besivystančiose šalyse), o kiekvienam pensijinio amžiaus žmogui teks apie keturis darbingo amžiaus žmones.


XX amžiaus viduryje bendrasis vidutinis žmonių skaičiaus prieaugis per metus viršijo 1 %, o apie 1970 metus pasiekė apie 2 %. Žinant populiacijos prieaugį galima apskaičiuoti populiacijos padvigubėjimui reikalingą laikotarpį:



Turinys

  • ŽMOGAUS POVEIKIS APLINKAI
  • 1) Žmonių skaičiaus augimas
  • 2) Aplinkos ištekliai: klasifikavimas ir panaudojimo ypatybės
  • 3) Aplinkos tarša: klasifikavimas ir šaltiniai
  • 4) Žmonių skaičiaus augimo, aplinkos išteklių naudojimo ir taršos sąveika
  • 5) Medžiagų apytaka ir energijos srautai visuomenėje
  • 6) Pagrindinės žmogaus veiklos sąlygojamos aplinkos problemos
  • 7) Aplinkos taršos įtakos aplinkai vertinimas

Reziumė

Autorius
ema2016
Tipas
Konspektas
Dalykas
Ekologija
Kaina
€2.75
Lygis
Universitetas
Įkeltas
Sau 20, 2016
Publikuotas
2014 m.
Apimtis
31 psl.

Susiję darbai

Žmogaus įtaka gamtai

Ekologija Prezentacija crettive
Žmonių populiacija ir pramonės plėtra Oro švarumo problemos Globaliniai pakitimai : Šiltnamio reiškinys Rūgštieji lietūs Smogas Paviršiniai, požeminiai...

Aplinkos taršos poveikis žmogaus sveikatai

Ekologija Rašinys kristinakat
Žmogaus sveikatai didelę įtaką turi aplinka. Šiandieninėje visuomenėje aplinkos tarša yra labai didelė ir tai neigiamai veikia mūsų sveikatą. Dėl aplinkos taršos žmones...