Reformacija. Kontrreformacija. Jėzuitų ordinas

XV-XVIa. Katalikų Bažnyčia išgyveno tam tikrą nuosmukį. Neatitinkantis katalikų Bažnyčios mokymo jos turtai, prabanga, pačių dvasininkų gyvenimas, kėlė pagrįstą žmonių pasipiktinimą. Ypač piktintasi indulgencijų - nuodėmių atleidimo raštų - pardavinėjimu. Kita vertus, Europos valstybės stengėsi stiprinti karaliaus valdžią, apribojant katalikų Bažnyčios ir popiežiaus įtaką. Plintant humanizmui, vis ryžtingiau imta kalbėti apie Katalikų bažnyčios religinio atsinaujinimo būtinybę.

Skaudų smūgį Bažnyčiai sudavė Didysis skilimas (1378-1417m.). Jo laikais dažnai vienu metu katalikų Bažnyčia turėdavo net 2 ar 3 popiežius. Tvirtai tikinčius viduramžių žmones sukrėtė tai, kad popiežiai, kurie turėtų būti Kristaus vietininkai žemėje, išvadino vieni kitus eretikais. Todėl iškilo senųjų Bažnyčios susirinkimų reikšmė. Jano Huso ir Jeronimo Pragiškio sudeginimas Konstanco susirinkimo metu nesustabdė kritikos plitimo. Dar anglų teologas Džonas Viklifas ragino bažnyčią atsisakyti turtų ir pasaulietinės valdžios. Vieninteliu tikybos šaltiniu jis laikė Bibliją ir nepripažino popiežiaus ir Bažnyčios susirinkimų autoriteto.

Vienuolis augistijonas Martynas Liuteris buvo Vitenbergo universiteto teologijos profesorius. Dirbdamas savo darbą jis gerai išstudijavo Bibliją. Liuteris priėjo išvados, jog indulgencijų pardavinėjimas prieštarauja Kristaus mokymui. Profesorius nusprendė su savo išvadomis supažindinti visuomenę, tad jis lotyniškai surašė 95 tezes. 1517m. spalio 31d. savo raštą jis iškabino ant Vitenbergo pilies bažnyčios vartų. Šis įvykis laikomas Reformacijos pradžia. Pagal to meto universitetų tradiciją toks rašto iškabinimas reiškia kvietimą diskutuoti. Bet niekas neišdrįso su Liuteriu ginčytis. Greitai kažkas raštą išvertė į vokiečių kalbą. Liuterio mintys apskriejo vokečių žemes ir visą Europą. Kilo ginčai. Jų metu paaiškėjo, jog dalis Liuterio minčių labai panašios į Viklifo, Jano Huso ir kitų eretikų skelbtas idėjas. Neišsigandęs tokių sugretinimų, Liuteris atšovė, jog Husas sudegintas neteisėtai ir kad popiežius taip pat gali klysti. Liuteris sakė, kad krikščioniams popiežius nereikalingas, krikščionių bendruomenės gali pačios save valdyti. Jis aiškino, kad tikėjimo pagrindas yra Šventasis Raštas, kurį tikintieji turi pažinti skaitydami patys, o ne klausydami kunigų perpasakojimų. Bažnyčia, Liuterio manymu, turi atsisakyti turimų turtų ir rūpintis tik dvasiniais reikalais. Švietimą, ligonių slaugą reikia perduoti pasauliečiams. Taip pat ragino atsisakyti šventųjų kulto, menkino piligrimystę ir ragino dvasininkus nutraukti celibato įžadus, kurie neduoda jokios naudos. Vienuoliai, jo manymu, daug daugiau naudingo nuveiktų išėję iš vienuolynų ir gyvendami pasaulietišką gyvenimą. Pats Liuteris vėliau atsisakė vienuolystės ir vedė buvusią vienuolę.