Vaižganto ,,Dėdės ir dėdienės" veikėjų analizė

Mykoliukas:

Varinėjamas Rapolo po darbus, uoliai dirba, tam neprieštarauja, nesiskundžia, dirba tylomis, nebuvo paniuręs, ramios, lipšnios akys, niekas Mykoliuko už jo darbu negyrė, eina dvigubą baudžiavą - kai nedirba dvare, dirba pas savo brolį; myli brolio vaikus, “benamis” - neturi net savo lovos; jam nereikėjo daug, jis vos turėjo 2 rūbus; savo daina/muzika sužadina ilgesį ir norą eiti į gamtą, patirti jos grožį; niekas neįvertina jo muzikos darbo ir meilės; Mykoliukas supranta savo vargingą padėtį, pradeda branginti gimtąjį kraštą, jis jam labai svarbus; pajunta Severiutės svarbą: ,,Severiutė jam artima, kokią didelę dalį jo būtybės sudaro…”, supranta, kad neišgyvens be jos, svajoja apie turtus; sužinojęs, kad Severiutė teka už Geišės nebegriežė tą dieną, bet savo nuomonės nereiškė garsiai, suprato savo bejėgiškumą;