Ikimokyklinio amžiaus vaikų, turinčių specialių poreikių, muzikinė raiška kaip terapinė priemonė

Menas ikimokylkinio amžiaus vaikui labiausiai susijęs su jo emocine raiška, jausmais. Muzika– viena iš veiklos formų, leidžianti vaikui gražiai bendrauti ir augti. Muzikos terapija yra daugelio disciplinų junginys, apimantis du pagrindinius aspektus- muziką ir terapiją (Aleksienė, 1998). Padedamas meno, vaikas bendrauja su aplinkiniais, gali atsiverti, susikoncentruoti, išsilaisvinti. Pajutęs sėkmę meninėje veikloje ikimokyklinio amžiaus vaikas, turintis specialiųjų poreikių atsiskleidžia ir kitos veiklos metu.

Temos aktualumas. Pasaulio sveikatos apsaugos organizacijos duomenimis, trylika procentų Žemės gyventojų turi įgimtų ar vėliau įgytų sutrikimų. Lietuvoje yra per trylika procentų neįgalių vaikų. Pagal vaikų neįgalumo pobūdį nustatyta, kad vyrauja nervų sistemos ir jutimo organų ligos. XX amžiuje buvo priimti įstatymai, sukurtos specialios paslaugos ir sudarytos sąlygos visų vaikų ugdymo integracijai. Tačiau edukacinė sistema ne visada suvokia neįgaliųjų integracijos problemas. Lietuvoje šis procesas žengia pirmuosius žingsnius.

Muzikos Terapijos Asociacija apibrėžia: muzikos terapija – tai muzikos panaudojimas siekiant terapeutinių tikslų: psichinės ir fizinės sveikatos atstatymo, palaikymo ir gerinimo. Medikų teigimu, muzika šalina pyktį, agresiją, mažina įtampą. Psichoanalitikai mano, jog muzikos garsais galima išgydyti mikčiojimą, galvos skausmus bei nemigą.

Negalios arba specialiųjų poreikių apibrėžimų formavimasis priklausė nuo spcialinių ir kultūrinių, socialoginių ir psichologinių procesų. Kiekviena epocha ir kiekviena kultūra skiria specifinį „kitokio“ žmogaus ar grupės vaizdinį, kitaip pavadina nukrypimą nuo socialinės normos. Negalia yra apibrėžiama pagal dominuojančias visuomenėje vertybes. Šiuolaikinėje visuomenėje dominuoja trys vertybės: pajėgumas, konkurencingumas bei gebėjimas sąveikauti, kurios galėtų apibrėžti negalios socialinį aspektą (Ruškus, 2002). Vaikų, turinčių negalių, likimas daugelyje šalių nuėjo panašų raidos kelią. Pirmoji- kada neįgalūs vaikai laikomi atokiau nuo visuomenės. Antroji- globos, rūpinimosi- steigiamos specialios globos įstaigos. Trečioji- reabilitacijos, neįgalūs asmenys ne tik globojami, bet ir ugdomi. Ketvirtoji- integracijos: laikomasi principo „visuomenė visiems“, teikiant ir socialinę globą, ir organizuojant ugdymo procesą bendrojo topo įstaigose (Ambrukaitis, 2005).

Ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdyme muzikinė veikla užima svarbią vietą. Vaikų raiška per muziką ne tik lavina, ugdo ir tobulina jų muzikinius sugebėjimus, bet ir padeda spręsti daugelį psichologinių, socialinių ir vystymosi problemų. Ikimokyklinio amžiaus vaikams muzikinė raiška padeda integruotis į socialinę aplinką, gerina jų fizinę būklę. Muzika, kaip išraiška turi tris priemonės : balsą, kūną ir instrumentą. Visų šių priemonių naudojimas suteikia vaikui tik teigiamus išgyvenimus. Kuo didesni yra emociniai išgyvenimai dainuojant, grojant instrumentu ar klausantis muzikos, tuo didesnis poveikis vaiko mąstymui, valiai, atminčiai, dėmesiui bei elgesiui. Dainavimas naudojamas vaikams su kalbos, kalbėjimo ar komunikacijos sutrikimais. Jis pagerina kvėpavimo kontroliavimą ir ritmą, artikuliaciją. Grojimas muzikos instrumentais pagerina motorinę koordinaciją, todėl yra naudingas vaikams, turintiems judėjimo sutrikimų. Grojimas grupelėmis padeda vaikams, kurie turi elgesio sutrikimų. Muzikos klausymasis stimuliuoja atsipalaidavimo reakciją, mintis ir motyvaciją, vaizdinius ir atminį. Jis daugiausia tinka vaikams, sergantiems depresija.

Muzika ir žmogaus vystymasis yra neatsikriami dalykai. Muzika, kaip viena iš gydomųjų būdų yra minima Romos, Egipto, Indijos, Kinijos liaudies medicinoje. Apie muzikos

terapinį poveikį buvo žinoma jau prieš tūkstančius metų, tačiau muzikos terapija pradėta plėtoti ir naudoti kaip veiksminga reabilitacijos priemonė tik XX amžiaus viduryje. Ilgainiui gydymas muzika ištobulėjo ir tapo viena iš sudėtinių psichoterapijos šakų. Kaip žmogaus įtampą, nerimą ir elgsenos sutrikimus šalinanti priemonė. Muzikos terapija buvo predėta naudoti psichoterapijoje. Kiek vėliau buvo pastebėtas muzikos poveikis negalę turinčių asmenų emociniam ir fiziniam vystymuisi. Muzikos reikšmę intelektui, socializacijai bei fizinei sveikatai nagrinėja mokslo šaka- muzikos terapija.

A. Piličiauskas tyrinėjo ankstyvąjį muzikinį ugdymą ir jo poveikį žmogaus sveikatai (1998 m ; 2000 m; 2005m). Muzikos terapijos istorinius aspektus, teigiamą poveikį bei jos savybes aprašė A. Vaičienė, A. Katinienė ir A. Kupčinskas (1994 m; 1996 m; 2001 m.) . Apie muzikos specialiųjų poreikių vaikų muzikinį ugdymą rašė A. Vilkelienė (2003 m.). V. Aleksienė aprašė neįgaliųjų meninį ugdymą (2005). D. Žiedelienė (1998m.) nagrinėjo muzikos terapiją ir neįgaliųjų muzikinį ugdymą.

Temos problematiškumas. Žinoma, jos daugumai asmenų muzikos terapija yra priimtina, tačiau vis dar stinga aktyvios praktikos ir informacijos šia tema. Dažnai apie muzikos terapiją kalbama plačiąja prasme, neišsikiriant jos taikymo skirtinguose amžiaus tarpsnių etapuose. Nežiūrint į nemažą muzikos terapijos mokslinės literatūros naujų publikacijų bei straipsnių pluoštą, yra pasigendama konkretesnių teorinių, metodinių bei praktinių apibendrinimų ir išvadų šioje srityje. Ikimokyklinio ugdymo įstaigose dirbantys pedagogai muzikinę veiklą traktuoja kaip lavinimo, auklėjimo ir ugdymo priemonę, nesureikšmindami muzikos terapinės reikšmės ikimokyklinio amžiaus vaikams, turintiems specialųjų poreikių. Galima daryti prielaidą, kad daugelis pedagogų nežino muzikos poveikio specialųjų poreikių ugdytiniams, todėl muzikią naudoja ne kaip terapiją, o kaip ugdymo ir mokymo priemonę. Kokios metodikos imtis, kaip tinkamai, prasmingai ir tikslingai taikyti muziką kaip terapiją, specialių leidinių, kurie suteiktų reikiamą informaciją ikimokyklinio amžiaus vaikų pedadogams, ugdantiems specialiųjų poreikių vaikus, kol kas nėra.

Tyrimo objektas. Ikimokyklinio amžiaus specialiųjų poreikių vaikų muzikinė raiška, kaip terapinė priemonė.

Tyrimo tikslas. Atskleisti muzikos terapines galimybes per muzikinę raišką ikimokyklinio amžiaus specialiųjų poreikių vaikams.

Tyrimo uždaviniai:

1. 
   

   apibūdinti specialiųjų poreikių termino sampratą.

   
   


2. 
   

   išnagrinėti ikimokyklinio amžiaus vaikų ypatumus.

   
   


3. 
   

   nustatyti muzikinės raiškos ikimokyklinio amžiaus vaikams, turintiems specialiųjų poreikių terapines savybes.

   
   


4. 
   

   ištirti auklėtojų, ugdančių ikimokyklinio amžiaus vaikus, turinčius specialiųjų poreikių, požiūrį į muzikinę raišką, kaip terapinę priemonę.

   
   

Tyrimo metodai:

1. 
   

   Mokslinės literatūros šaltinių analizė.

   
   


2. 
   

   Anketinė apklausa.

   
   

Darbo struktūra. Bakalauro darbą sudaro įvadas, teorinė dalis, praktinė dalis, literatūros sąrašas, priedas.