Lyrinis subjektas Giedrės Kazlauskaitės poezijoje

24 psl. / 6988 žod.

Ištrauka

Temos naujumas ir aktualumas. Šio kursinio darbo tema yra „Lyrinis subjektas Giedrės Kazlauskaitės poezijoje“. Lyrinis subjektas – viena svarbiausių eilėraščio dalių, viena ryškiausių figūrų. Lyrinio subjekto sąvoka teorinėje literatūroje varijuojama dažnai, ji keičiama ir tokiomis sąvokomis kaip lyrinis „aš“, kalbantysis, eilėraščio žmogus. Lyrinis subjektas teorinėje literatūroje suvokiamas kaip pirmu asmeniu kalbantis „aš“, per eilėraščio laiką, erdvę, kalbos poetiką atskleidžiantis savo būseną, patirtis ir požiūrį. Poezijoje kalbant „aš“ vardu, dažnai tai yra apibendrinta figūra. Pasak Ritos Tūtlytės: „Rašantysis, sakytojas gali identifikuotis ir su „aš“, su „tu“, „mes“, „jis“ ir pan.“[1] Lyrinio subjekto patirtys, jausmai ir jų kaita išsakomi tiesiogiai, pavyzdžiui, tam tikromis nuorodomis į meilės ar liūdesio būsenas, tačiau dar dažniau – per užuominas, paralelę su gamtos pasauliu, sąsajas su kultūros konteksto detalėmis. Ne vienu atveju lyrinio „aš“ pasaulis skleidžiasi ir per santykį su kitais eilėraštyje egzistuojančiais subjektais ar objektais. Tapatybė yra visuma, kuri sujungia visus lyrinio išgyvenimus, emocijas ir požiūrį. Ji yra individuali kiekvienam „aš“. Kaip teigia Viktorija Daujotytė: „Tapatybė, bent jos dalis, leidžia žmogui būti, sakyti apie save , o apie kitą – tu.“[2] Tapatybė gali kisti kartu su subjekto požiūriu, veikla. Pasak Anthony Giddenso, „asmens tapatumas nėra savaiminis individo veiklos sistemos tęstinumo rezultatas, o yra tai, ką reikia rutiniškai kurti ir palaikyti refleksyvioje individo veikloje“[3]. Lyrinio subjekto sampratai labai svarbios yra ir poetinės eilėraščio ypatybės: įvairios stilistinės priemonės, kalbos skambesys. Visa tai padeda plačiau atskleisti lyrinio „aš“ vidinį pasaulį. Poetinę kalbą pabrėžia ir Daujotytė, sakydama, kad kalbos suvokimas yra ir teksto suvokimas, nes tekstas organizuojamas kalbos būdu, o organizuota kalba yra teksto kalba[4]. Dėl poetinių kalbos ypatumų tą patį poetinį tekstą dažnai galima interpretuoti keliais skirtingais būdais.

Kalbančiojo „aš“ vidaus pasaulis yra sukurtas, kaip pastebi Tūtlytė, jis „neprilygintinas jokiai už jo esančiai realybei“[5]. Tačiau analizuojant lyrinio „aš“ būseną, reikšmingas yra ir lyrinio „aš“ bei poeto santykis. Neretai galima įžvelgti sąsajų su poeto gyvenimu, bet, kaip teigia Daujotytė, nors ir yra pavyzdžių, rodančių eilėraščio sąsajas su realiomis aplinkybėmis, tačiau jas paliudyti gali tik patys poetai[6].

Šiame darbe bus nagrinėjama Kazlauskaitės poezijoje per įvairias patirtis, būsenas, santykius su kitais subjektais atsiskleidžianti lyrinio „aš“ tapatybė.

Kazlauskaitė (g. 1980 m.) į literatūrą atėjo 2001 m., išleisdama apysakų knygą „Sudie, mokykla“. Ji yra žinoma ne tik kaip jaunosios kartos prozininkė, literatūros kritikė, „Šiaurės Atėnų“ redaktorė, bet prieš keletą metų debiutavo ir kaip poetė, išleidusi du poezijos rinkinius – „Heterų dainos“ (2008 m.) ir „Meninos“ (2014 m.). Kritikai ir pati autorė yra prisipažinusi, kad rinkiniuose nemažai realijų ir iš jos pačios asmeninio gyvenimo, tačiau tai nėra esminis jos poezijos bruožas. Nerijus Cibulskas, kalbėdamas apie „Heterų dainas“, sako, kad šis eilėraščių rinkinys „suteikia galimybę susipažinti su jauna, gana charakteringą, kartais maištingą ir ironišką poeziją rašančia poete“[7]. Rinkinyje išreikštas Kazlauskaitės poeziją lydintis moteriškosios tapatybės ieškojimas ir bandymas per įvairias patirtis ją atskleisti. Tai atsispindi jau įvadiniame rinkinio eilėraštyje „Heterų dainos“. Antrasis poetės eilėraščių rinkinys „Meninos“ 2015 m. buvo pripažintas kritikų – už jį poetei įteikta Jurgos Ivanauskaitės premija. Kaip pastebi Elena Baliutytė, šiame eilėraščių rinkinyje „nesiilgima ankstesnės savęs, turėjusios heterų gyvybingumo ir agresijos“[8]. Kaip svarbiausią ypatybę, kritikė nurodo asociacijose ir detalėse atsiskleidžiantį skeveldrinį autobiografiškumą. Visa Kazlauskaitės poezija išsiskiria savo forma – eilėraščiai parašyti verlibru. Pasak Baliutytės, ši prozinio pasakojimo forma yra „<...> paranki reikšti savąją poezijos viziją, siekti individualaus, „vienkartinio“ poetiškumo, konceptualiai atsisakant iš anksto žinoti, kas yra ta poezija“[9]. Labai dera Rolano Barto mintis apie moderniąją poeziją: „Bet kokia poezija tėra tik dekoratyvi lygtis, pilna užuominų, arba įkūnijanti potencialią prozą, kuriai nesvarbus esminis bei galimas išraiškos būdas.“[10]

Nors bendrosios Kazlauskaitės poezijai būdingos tendencijos yra pastebėtos literatūros recenzijose, tačiau lyrinis „aš“ jos poezijoje nėra kryptingiau nagrinėtas. Lyrinio „aš“ pasaulėjautos nagrinėjimas leidžia dar geriau suprasti poetės kūrybą, todėl šio kursinio darbo tema nauja ir aktuali.

Darbo objektas. Kursiniame darbe nagrinėjamas Kazlauskaitės poezijos lyrinis „aš“, atsiskleidžiantis per įvairias patirtis, būsenas, tapatybes, per jo ryšį su aplinka, kitais subjektais. Analizuojami dviejų poetės eilėraščių rinkinių – „Heterų dainos“ ir „Meninos“ – eilėraščiai.

Darbo tikslas – išnagrinėti Kazlauskaitės poezijai būdingą lyrinį subjektą, atkreipiant dėmesį ir į jo išraišką.

Darbo uždaviniai:

  1. Ištirti, kaip atsiskleidžia lyrinis „aš“ kaip kūrėjas.
  2. Aptarti lyrinio subjekto santykį su asmenine jo praeitimi.
  3. Išnagrinėti lyrinio „aš“ moteriškąją tapatybę.

Tyrimo metodologija – semantinė poezijos analizė ir interpretacija.

Darbo struktūra. Darbą sudaro įvadas, tiriamoji dalis ir išvados. Įvade pristatomas temos naujumas ir aktualumas, darbo objektas, tikslas, uždaviniai, metodas. Tiriamoji dalis sudaryta iš trijų skyrių. Darbo pabaigoje pateikiamos išvados ir literatūros sąrašas.

[1] Tūtlytė Rita, Eilėraščio skaitymas, Vilnius: Gimtasis žodis, 2001, p. 48.

[2] Daujotytė Viktorija, „Apie tapatybę, ne(ta)patybę ir be(ta)patybę“, Metai, 2006, nr. 7, p. 83.

[3] Giddens Anthony, Modernybė ir asmens tapatumas: asmuo ir visuomenė vėlyvosios modernybės amžiuje, iš anglų kalbos vertė Vytautas Radžvilas, Vilnius: Pradai, 2000, p. 73.

[4] Daujotytė Viktorija, Kalba ir jos menas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009, p. 186.

[5] Tūtlytė Rita, Eilėraščio skaitymas, Vilnius: Gimtasis žodis, 2001, p. 47.

[6] Daujotytė Viktorija, Mažoji lyrikos teorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005, p. 79–80.

[7] Cibulskas Henrikas, „Keturiasdešimt demonų apsireiškimas“, Metai, 2009, nr. 8–9. p. 183.

[8] Baliutytė Elena, „Aštrios stiklo puselės prieš stiklinius karoliukus“ [žiūrėta 2016-04-01]. Prieiga per internetą: http://metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt/index.php?-1693723134.

[9] Ten pat.

[10] Bartas Rolanas, Teksto malonumas, sudarė Galina Baužytė-Čepinskienė, Vilnius: Vaga, 1991, p. 42.


Turinys

  • Įvadas
  • Lyrinis „aš“ kaip kūrėjas
  • Lyrinio subjekto santykis su praeitimi
  • Moteriškoji tapatybė poezijoje
  • Išvados
  • Literatūra

Reziumė

Autorius
mokslincius2
Tipas
Kursinis darbas
Dalykas
Literatūra
Kaina
€8.28
Lygis
Universitetas
Publikuotas
Sau 13, 2018
Apimtis
24 psl.
Įvertinimas

Susiję darbai

Poezija ir istorija Vilniaus romantikų tekstuose

Literatūra Referatas 2010 m. agniukas
Romantizmo sąvoka yra daugiareikšmė. Ja gali būti įvardijama meninio vaizdavimo tipas priešingas realizmui, kuomet tikrovė yra neatkūriama, o perkūriama. Literatūros istorijoje romantizmas laikomas...

Lietuviškumo samprata lietuvių poezijoje

Literatūra Rašinys lietuve
Lietuviškumas – tai papročiai, istorija, paveldas, tradicijos, protėviai, bet, visų pirma, kalba. Įvairių religijų šventose knygose paliudijima dieviška kalbos prigimtis: Senajame Testamente Dievas...

Vytauto Mačernio „Vizijų“ lyrinis subjektas

Literatūra Prezentacija supreme
—Vienas talentingiausių XXa. pirmosios pusės kūrėjų. Gyvenęs tik 23-ejus metus, jis nuveikė daug svarbių darbų ir parašė reikšmingų kūrinių. Šis tragiško likimo rašytojas...