Raidos psichologijos konspektas

PSICHOANALITINĖ TEORIJA.

Pradininkas - austrų filosofas Sigmundas Freudas. Jo manymu, žmogaus elgesys pakinta dėl to, kad jo poreikiai reiškiasi neadekvačiai. Jam buvo itin svarbūs biologiniai poreikiai, seksualiniai, agresija, jų slopinimo poveikis raidai. Tuo metu, kai Freudas studijavo mediciną, apie 1870m., vyrai buvo laikomi raconaliais, vaikai nekaltais, todėl nebūdavo net užsimenama apie, pavyzdžiui, kažkokius seksualinius poreikius ir jų slopinimą. Moterys buvo vadinamos isteriškomis dėl gimdos. Freudas tyrė paralyžiaus atvejus, tačiau pradėjo manyti, kad jų kilmė nėra fiziologinė, jo manymas, kad kilmė psichologinė, ir nukreipė ta linkme. Jis manė, kad tokių paralyžių priežastis gali būti vaikystės trauminė patirtis. Jis taip pat manė, kad emocinių problemų priežastys slypi žmogaus sąmonėje. Taikė hipnozę ir buvo nustebęs, kad kai kurie žmonės papasakodavo hipnozės būsenoje tai, apie ką normalioje būsenoje net neprasitardavo, ir taip atskleisdavo savo problemų priežastis. Ligos simptomai susilpnėdavo arba visai išnykdavo. Tačiau būdavo žmonių, kurių hipnozė neveikdavo, tad Freudas pradėjo taikyti naują metodą, kai liepdavo pacientams atsigulti ant gulto ir pasakoti viską, kas ateina į galvą, nemalonius gyvenimo įvykius ir t.t.

TEORIJA:

Sąmoningi elementai, kuriuos žmogus valdo, yra sąmonėje. Tie, kurie pasąmoningi, jie už sąmonės ribų. Asmenybė susideda iš trijų pagrindinių sistemų - id, ego ir superego. Žmogaus elgesys praktiškai visada yra nulemiamas sąveikos tarp šių trijų sistemų.

Id (tai). Psichikos dalis, kuri yra paveldima gimstant, vadinasi id. Jį sudaro biologinės žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos - instinktai. Ši asmenybės dalis yra psichinės energijos rezervuaras, kuri netoleruoja energijos augimo, kuris patiriamas kaip nemaloni įtampa (dėl išorinės įtakos ar vidinės). Id siekia tuoj pat iškrauti įtampą ir sugrąžinti pastovų ir žemą energijos lygį. Malonumo principas - įtampos sumažėjimas patiriamas kaip malonumas. Įtampai sumažinti id gali išnaudoti refleksyvius veiksmus (čiaudėjimas, mirkčiojimas) ir pirminius procesus (kai norėdamas sumažinti įtampą id sukuria objekto, kurį nori pašalinti, vaizdinį). Bet to neužtenka ir naudojamasi antriniais psichiniais procesais. Pirminiai procesai lemia vaiko elgesį, pvz. vaiko negalėjimą atidėti poreikio patenkinimo, pavyzdžiui, vaikas nori ko nors, tai nori dabar, jau geriau gaus dabar kažką negu palauks ilgiau ir gaus daugiau. Mažas vaikas yra impulsyvus, jis reiškia savo norus laisvai. Kai vaikas kažko negauna, jam gali pasireikšti agresija, pyktis, verkimas.

Ego (aš). Sąveikauja su realybe, veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Kai surandamas reikiamas objektas, tik tada sumažinama įtampa. Ego galima prilyginti vykdomajai asmenybės valdžiai, nes būtent jis reguliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks instinktas ir kaip, bus patenkintas. Jis veikia trimis kryptimis: id, superego ir realybės. Kai prasideda vaiko Ego raida, jis supranta, kad yra kitų žmonių ir kad kai kada tenka palaukti, jei norima sumažinti kilusią įtampą.

Ego funkcijos: kontroliuoti mintis, patenkančias į sąmonę, kontroliuoti poreikių patenkinimą, loginis mąstymas ir t.t.

Superego (aukščiau nei aš). Tai vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema, moralioji asmenybės dalis - tai vaiko iš tėvų identifikacijos metu prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai. Jų priėmimą užtikrina bausmių ir apdovanojimų sistema, taikoma vaikui. Tam, kad išvengtų bausmių ir gautų apdovanojimų, vaikas elgiasi taip, kaip to nori jo tėvai. Po superego susiformavimo tėvų kontrolę pakeičia savikontrolė.