Vaikų reanimacijos ypatumai

Paguldykite kūdikį taip, kad jo galva būtų neutralioje padėtyje ir pakelkite smakrą.
Įkvėpkite ir sandariai apžiokite kūdikio nosį ir burną. Jei vyresnio kūdikio nosies ir burnos apžioti nepavyksta, gaivintojas gali apimti tik kūdikio nosį arba tik burną (jei apžiojate nosį, sučiaupkite lūpas, kad nepraeitų pro šalį oras)
Pūskite į kūdikio nosį ir burną tiek, kad akivaizdžiai pakiltų krūtinės ląsta. Įpūtimo trukmė turi būti 1–1,5 sek.
Laikykite galvos padėtį ir pakeltą smakrą, pasitraukite nuo nukentėjusiojo burnos ir žiūrėkite, kaip nusileidžia krūtinės ląsta išeinant orui.
Įkvėpkite ir visą veiksmų seką pakartokite dar penkis kartus. Jei kūdikiui ar vaikui nepavyksta efektyviai atlikti dirbtinio kvėpavimo, gali būti kvėpavimo takų užsikimšimas.
Pražiodykite vaiką ir pašalinkite matomą kliūtį.
Įsitikinkite, kad galva pakankamai atlošta ir smakras pakeltas, bet kaklas nėra per daug atlenktas.
Iki penkių kartų mėginkite atlikti efektyvius įpūtimus. Jei vis tiek nepavyksta, pereikite prie krūtinės ląstos paspaudimų.
Įvertinkite vaiko kraujotaką. Tam galite sugaišti iki 10 sek.
Įvertinkite gyvybės požymius: judesius, kosulį ar normalų kvėpavimą.
Jei esate tikras, kad per 10 sek. atsiranda gyvybės požymių, tęskite įpūtimus, jei reikia, kol vaikas pats pradės pakankamai kvėpuoti;
Paguldykite vaiką į stabilią šoninę padėtį, jei jis neatgauna sąmonės;
Dažnai vertinkite vaiko būklę iš naujo.
Jei gyvybės požymių nėra, pradėkite krūtinės ląstos paspaudimus;
Derinkite įpūtimus su krūtinės ląstos paspaudimais.