Aplinkos rūgštėjimas

•Įrodyta, kad rūgštinančių medžiagų kaupimasis ore turi pačių įvairiausių poveikių. Daroma žala miškams, ežerams ir ekosistemoms, mažėja žuvų ištekliai, prasideda pastatų ir istorinių paminklų erozija. •Nors kai kurios rūgščios dujos išsiskiria iš natūralių šaltinių, daugelis jų atsiranda dėl žmogaus veiklos – transporto, pramoninių procesų ir žemės ūkio veiklos. •Pastaraisiais metais rūgštinančių medžiagų emisijų kontrolei buvo skiriamas didelis prioritetas. Buvo įdėta nemažai pastangų aiškinantis rūgščių nusėdimo metodus ir derinantis dėl pramoninių rūgščių dujų emisijų sumažinimo (Europos komisija, 2005). •Aplinkos rūgštėjimu laikomas regioninis poveikis, kurio dydis 100 – 4000 km. Šis poveikis aktualus Europai, Baltijos šalims ir Skanginavijai. •Skirtingose pasaulio šalyse aplinkos rūgštėjimo svarba skiriasi. Pvz., rūgštus lietus aktualesnis Europai nei Australijai, kur pagrindinis dėmesys skiriamas dirvos degradacijos padariniams. •Rūgštėjimą sukelia rūgštis sudarančių dujų – SO2, SO3, H2S emisiją į atmosferą. •Aplinka rūgštėja, kai sieros ir azoto oksidai patenka į atmosferą ir reaguoja su vandens garais, kurie sudaro rūgštis. •Rūgščios iškritos gali būti šlapios (lietaus ir sniego), sausos, ir pasireikšti kaip rūgšti pramoninė tarša.