Lietuvių literatūrinė kalba tampa vis lėkštesnė, siauresnė, ji taip banalėja, kad greitai ja jau negalėsime išreikšti lietuvio egzistencijos pilnatvės (rašytojas L. Jakimavičius). Įvertinkite tokį požiūrį. Savo mintis pagrįskite pavyzdžiais

Norėčiau aptarti, kodėl šių dienų knygos ir jose vartojama kalba yra tokia skurdi ir lėkšta. Atsakymas paprastas - žmonės tampa panašūs vieni į kitus ne tik išoriškai, bet ir vidumi.
Tokias žaidimo taisykles nustato šiuolaikinė- ne tik konvejerinių technologijų, bet ir masinė kultūra, iškelianti gražaus kūno, stiprios, valingos, savimi pasitikinčios asmenybės kultą. Silpnos, abejojančios savimi, netobulo kūno asmenybės yra tiesiog nustumiamos už šios kultūros ribų. Todėl šiandieninis žmogus nori ne išsiskirti iš minios, o susilieti su ja, nes jei esi išskirtinis, vadinasi, esi ne toks, kaip visi- esi netobulas. Tačiau, žinoma, pasitaiko ir tokių asmenų, kurie vis dėlto nori išsiskirti iš minios, nori būti kitokiais nei visi, siekia populiarumo ir todėl pradeda rašyti autobiografines knygas. Bet ar tai geras šių tikslų siekimo būdas? Mano nuomone ne. Jau vien tai, kad knyga išleidžiama siekiant populiarumo, leidžia susidaryti išankstinę nuomonę, apie jos autorių, jo išpurimo ir intelekto lygį, bei paties turinio kokybę. Žmonės, kurie išleidžia savo gyvenimo aprašymo knygas vien tam, kad išpopuliarėtų, niekada nebūna visiškai atviri. Tokie rašytojai siekia tik greitų pinigų ir populiarumo. Jiems yra visiškai nusispjauti, kad jų knygose vartojama literatūrinė kalba yra lėkšta, siaura, banali ir stokojanti intelektualumo.