M. Biutoro romano „Permaina“ interpretacija „naujojo romano“ eseistikos kontekste

3 psl. / 1047 žod.

Ištrauka

„Naujasis romanas“ – šeštojo dešimtmečio viduryje atsiradusi tendencija gilintis į indivi-do sąmonę ir pasąmonę, mikroskopiškai fiksuojant psichikos reiškinius, kurie būdingi Džoiso, Prus-to ir Kafkos kūrybai. „Naujieji romanistai“ atsisakė kurti romaną kaip istoriją ir kaip istorijos meni-nį įprasminimą. „Naujasis romanas“, dar vadintas antiromanu ar antiliteratūra, atspindėjo rašytojų reakciją prieš masinę literatūrą, prisitaikiusią prie vidutinio miesčioniško skonio, operuojančią rea-listinio „tikroviško“ romano formomis, bet atsisakančią jo kritinių tendencijų. „Tai buvo ne vien nauja literatūros srovė, nauja sudėtinga rašymo maniera, sąmonės srauto metodas, asociatyvus sti-lius, eksperimentai su laiku, mitologiniai įvaizdžiai, bet ir nauja, romano žanro išreikšta pasaulio samprata“ . „Naujajame romane“ aprašymas triumfuoja prieš fabulos dinamiką, vyrauja paveikslų – vaizdų fiksavimas, pomėgis detaliai atkurti „sustingusio laiko pėdsakus" ir daiktiškumas.


Turinys

  • nėra

Reziumė

Autorius
arualm
Tipas
Rašinys
Dalykas
Bibliotekininkystė
Kaina
€1.59
Lygis
Universitetas
Įkeltas
Kov 19, 2012
Publikuotas
2011 m.
Apimtis
3 psl.

Susiję darbai