Humanitariniai mokslai / Literatūra

Lietuvoje tarmės laikomos didele vertybe ir saugotinu kultūros paveldu, bet viešumoje, žiniasklaidoje vartotina tik bendrinė, griežtai norminė kalba. Kokią įtaką ši kalbos politikos nuostata daro galimybėms puoselėti ir kalbą, ir jos tarmes? Savo įžvalgas paremkite pavyzdžiais

0 atsiliepimų
Autorius:
Tarmė yra regioninė kalbos atmaina. Gali trintis, nusitrinti mažų šnektų ribos, tačiau regioninė kalba lieka su visais to regiono tarmių atspindžiais. Mums patiems svarbu suvokti, jog etnografinių regionų Lietuvoje yra penki: Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos ir Mažosios Lietuvos, o pagrindinės lietuvių tarmės tik dvi – aukštaičių ir žemaičių. Pavyzdžiui, dzūkai iš tikrųjų yra pietų aukštaičiai. Be pietų aukštaičių dar yra vakarų ir rytų aukštaičiai bei šiaurės, vakarų ir pietų žemaičiai. Nereikėtų šių dviejų klasifikacijų maišyti, nes ir patiems turėtų būti įdomu, kas mes esame. Aišku, nesusikalbėti lietuviui su lietuviu vien dėl to, kad abu kalba skirtingomis tarmėmis – tai jau tragikomiška situacija. Bet ko gero, dauguma sutiks, kad tarmės suteikia mūsų kalbai išskirtinio gyvumo, parodo jos įvairiapusiškumą ir turtingumą, atskleidžia ypatingą, tik tam regionui būdingą kalbos skambesį. Ir kaip bebūtų gaila, šiuo metu mūsų tarmės, kurios vystėsi ir buvo vartojamos ištisus šimtmečius, nyksta tragiškais tempais.
Darbo tipas:
Dalykas:
Apimtis:
773 žodžiai (-ų)
Lygis:
Mokykla
Atsisiųsti

Jums gali būti aktualu

Vartotojai, įsigyję šį darbą, taip pat peržiūrėjo