Asmens tapatumo problema Ričardo Gavelio novelių knygoje „Įsibrovėliai“

Ričardas Gavelis vadinamas intelektualiu antiromantinės orientacijos autoriumi, ryškiausiu postmodernizmo epochos jausenos ir mąstysenos reiškėju lietuvių prozoje. Jo tekstai studijuoja sovie-tinę epochą bei jos padarinius asmenybei ir tautos kultūrai, konstatuoja minios žmogaus iracionalią prigimtį, išryškina fatališką instinktų vaidmenį jo gyvenime . Todėl „Įsibrovėliuose“ vaizduojami žmonės sugretinami su gyvūnais, žvėrimis, todėl juose pasireškia pirmapradis noras kovoti už būvį – žudyti: „O gal ją galima pasmaugti? Man labai nepatiko tas Rimo juokas. Rodėsi, ūmai išvysti pilną aštrių dantų žvėries gerklę. Jis vėl šaižiai susijuokė, kone sulojo“, „Tas kelias dienas jis man atrodė esąs nelyginant tarantulas – nuodingas nariuotakojis Rimas Vizbara. Aš nejuokais bijojau pas jį eiti – rodės, kad jis gali įkasti ir man“. Mazochistiniai polinkiai (pavyzdžiui pasikartojantis akių išdūrimas) pabrėžia nužmogėjusį padarą, kurį iki to privedė tiek politinės situacijos, tiek visuomenėje vykstantys procesai. Minioje juk turi išsiskirti ir kovoti už save, kitaip – pranyksi pilkoje kasdienybėje.