Antanas Vaičiulaitis „Tarp šieno pradalgių“ interpretacija

Antanas Vaičiulaitis – vienas iš tų rašytojų, kurį žmogus kiekvieną kartą atranda iš naujo. Rašytojas yra bandęs kurti eilėraščius, bet išgarsėjo savo klasikinėmis ir lyrinėmis novelėmis. Rašytoją labiau domina veikėjų išgyvenimai ir nuotaikos, o ne išorinis veiksmas. Gamta Vaičiulaičio kūriniuose taip pat užima svarbią vietą – ji tarsi atspindi veikėjų jausmus ir siužeto posūkius.Novelės pavadinimas: „Tarp šieno pradalgių“ iš karto nuteikia skaitytoją ir parodo visą kūrinio stilių. Galima suprasti, kad kūrinyje nebus sudėtingų problemų ir painių siužetų. Toks ir buvo rašytojo tikslas. Perskaitę kūrinį suprantame pavadinimo prasmę, jug gražiausią išgyvenimą Zuzana patyrė kaip tik vartydama pradalges.Savo įprastu stiliumi rašytojas novelę pradeda nuo gamtos aprašymo. Šį kartą jis aprašo sodo vaizdą, tai parodo, kad namai ir sodyba bus pagrindinė veiksmo vieta. Zuzana vieniša stovi prisiglaudusi prie balto beržo tošies. Lietuvių liaudies kūryboje beržas simbolizuoja vyrą, vyriškumą. Tikriausiai ji nesąmoningai sutapatino nepažįstamąjį studentą su beržu, nes medis vienintelis buvo šalia tarsi niekur nedingstantis guodėjas. Zuzana stovėdama prie beržo stebi vieškelį nors ir žino, kad tas, kurio laukia, nebesugrįš. Tačiau jai svarbus pats laukimas ir negęstanti viltis. Belaukdama ji nuklysta į prisiminimus ir supranta, kad ji geriausiai jaučiasi viena, niekam neužkraudama būtinybės būti su ja.