Moterų korespondencija LKK XVI a. pirmoje pusėje

Lietuvoje moterų korespondencija pradėjo funkcionuoti kiek vėliau, nei Europoje, tačiau jau XIV-XV amžių sandūroje bajorai vis dažniau į savo gyvenimus įsileisdavo raštinės produktus – dokumentus. Žinoma net keliolika kunigaikštienių vardu rašytų aktų, tačiau vargu ar tai galima vadinti moterų korespondencijos funkcionavimo pradžia, jei šis reiškinys nebuvo masiškas.Pirmąja Lietuvos laiškų „rašytoja“ buvo laikoma kunigaikštienė Elena Ivanovna. Amžių sandūroje rašyti jos laiškai tapo savotiška įžanga į XVI a. LDK moterų epistoliariją. Jos laiškų turinys paprastas, tačiau jie yra palyginti ilgi – apima maždaug 5-7 lapus. Visgi jų esmę trumpai galima nusakyti keliais sakiniais. Nors laiškai buvo oficialūs, tačiau jų kalba – gana emocionali. Visgi Elenos laiškai skyrėsi nuo toliau aptariamų XVI a. pirmosios pusės LDK moterų laiškų.Apie moterų raštingumą. XVI a. Lietuvos didikų dukros daugiausia gaudavo tik namų išsilavinimą, kadangi buvo mažai vienuolynų, tačiau bėgant laikui mergaičių išsilavinimo lygis kilo. Tikslių duomenų apie moterų raštingumą nėra, tačiau spėjama, kad jų Lietuvoje buvo panašiai tiek, kiek ir Lenkijoje, galbūt šiek tiek mažiau. Didžioji dauguma raštingų LDK moterų gyveno didžiuosiuose miestuose. Tačiau didžioji dalis moterų nesugebėdavo net pasirašyti.Laiškų skaičius. Pirmosios XVI a. pusės LDK moterų korespondencija nėra gausi. Negalutiniais duomenimis žinoma beveik 700 lenkiškų bei rusėniškų laiškų, kurie iki 1551 m. buvo parašyti LDK ir Lenkijoje. Moterų rašytų laiškų dalis nėra didelė – kiek daugiau nei 100 (10%) lenkiškai bei rusėniškai parašytų LDK ir Lenkijos valdovių bei didikių laiškų. 50% jų rašyti valdovių: tai Lenkijos karalienių ir LDK kunigaikštienių Bonos ir Barboros, bei Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Elenos laiškai.