Kurį lietuvių kultūros reiškinį – literatūrą, kiną, teatrą – ir kodėl laikytumėte didžiausia visų laikų tautos kultūrine vertybe? Pristatykite jį ir pagrįskite savo pasirinkimą.

Lietuvių kalvos potemė įvertinta 10.

Kiekviena šalis turi unikalius, tik jai vienai būdingus kultūros reiškinių bruožus, susiformavusius per visą jos gyvavimo laikotarpį. Vienoje šalyje svarbiausias kultūros reiškinys yra teatras, kitoje ypač svarbus yra kinas. Tačiau Lietuvoje tokie kultūriniai reiškiniai yra palyginti jauni. Kino teatrai atsirado 1902 m., o pirmas lietuviškas filmas „Onytė ir Jonelis“, kurio režisieriai Jurgis Linartas ir Vladas - Fedotas Sipavičius, sukurtas tik 1931 m. Todėl didžiausia ir seniausia visų laikų tautos kultūrinė vertybė yra literatūra. Ji padėjo vystytis kitoms kultūros šakoms, tarp jų teatrui ir kinui, todėl šiandien savo kalboje pristatysiu literatūrą, kaip visų laikų tautos kultūrinę vertybę, ir savo pasirinkimą pagrįsiu konkrečiais pavyzdžiais.
Lietuvių literatūros istorija gali būti pavadinta visos tautos dvasinės raidos dokumentu. Joje atpažįstame mūsų praeitį – tautinės kultūros užuomazgas, šalies kultūrinį brendimą, visuomenei svarbių tiesų ir vertybių ieškojimą. Lietuvių literatūra yra itin gausi ir turtinga. Turime puikių poetų, rašytojų, kurie savo kūriniuose primena šalies istoriją bei jos klestėjimą. Kalbant apie lietuvių literatūrą reikėtų nepamiršti paminėti Martyno Mažvydo, kuris buvo raštijos lietuvių kalba pradininkas bei pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmas“ autorius. Ši knyga išleista 1547 m. Karaliaučiuje, kur Martynas Mažvydas studijavo universitete ir rengėsi protestantų kunigo darbui. Knyga svarbi ne tik tuo, jog tai pirmoji lietuviška knyga, bet ir tuo, jog „Katekizme“ dėstomi krikščionių tikėjimo pagrindai, taip pat jame išspausdinta lotyniška dedikacija, dvi pratarmės – lotyniška ir lietuviška, elementorius ir giesmynėlis. Literatūriniu požiūriu reikšmingiausia yra šios knygos eiliuota lietuviškoji pratarmė – pirmasis originalus lietuviškas eilėraštis, kuriame kreipiamasi į „lietuvninkus ir žemaičius“, džiaugiamasi, kad išsipildė senas tautos troškimas turėti knygas savo kalba, raginama atsisakyti pagoniškų prietarų ir pažinti tikrąją religiją. Pirmosios lietuviškos knygos reikšmė lietuvių literatūrai yra neapsakomai didelė. Jos turinys padeda geriau pažinti XVI a. vidurio lietuvių tautos gyvenimo sąlygas bei dvasinius poreikius. Pirmojoje lietuviškoje knygoje randame ankstyvąsias eilėdaros, poetikos, vertimo meno ir literatūrinės išraiškos priemonių užuomazgas lietuvių kalba. Taigi pirmoji lietuviška knyga yra labai svarbi lietuvių literatūros istorijoje.