Meilės samprata Lietuvių literatūroje

Meilė – tai didžiausia paslaptis, kurią įminti stengėsi ne vienas žmogus. Nuo seniausių laikų garbinama mene ir gyvenime, įamžinta nemirtinguose kūriniuose, ji atrodo universali ir nekintanti, paliečianti kiekvieną, nepriklausomai nuo epochos, padėties, turto, amžiaus ar išvaizdos. Meilė – tai prisirišimo ir atsidavimo jausmas, suteikiantis galią aukotis dėl kito. Žmogus myli artimuosius, gimtąjį kraštą, gamtą, gyvūnus, meną bei reiškinius. Lietuvių literatūroje dažna žmogaus meilė tėvynei bei gamtai, tačiau dažniausiai kūriniuose atskleidžiami ypatingi vyro ir moters santykiai. Pasitelkdami šį jausmą kūrėjai sugeba iki širdies gelmių paveikti skaitytoją, sukrėsti jo pasąmonę ir pažadinti tauriausius jausmus. Lietuvių kalbos grožis, žodžių gausybė ir skambumas leido lietuvių rašytojams palikti mūsų kartai neįkainojamų kūrinių, kuriuose aktualia tema tampa vyro ir moters ryšys. Tad, aš ruošiuosi aptarti, mano nuomone, dažniausiai lietuvių literatūroje atskleidžiama žmogaus meilę žmogui.