Kodėl moralinių vertybių išsaugojimas gali nulemti žmonijos likimą?

Kiekvienas žmogus visą gyvenimą siekia išsaugoti moralines vertybes. Išauklėtas asmuo pasižymi išmintingumu, padorumu, kitiems skleidžia gėrį ir šviesą. XVI amžiaus lietuvių rašytojas Mikalojus Daukša vienas iš pirmųjų mokė lietuvių tautą. Pamokslų rinkinio „Postilės“ prakalboje jis pabrėžė svarbiausius tautiškumo bruožus: gimtąją kalbą, žemę ir kultūrą. Tačiau be viso to žmonija negalėtų egzistuoti, jei dar nesivadovautų moralinėmis vertybėmis. Kodėl dorovinės vertės išlaikymas gali nulemti tautos išlikimą?

Be abejo, sudėtingomis gyvenimo sąlygomis tautai išsilaikyti padeda darbštumas. Nuolat triūsiantis žmogus užsitikrina gyvenimo kokybę ir siekia geresnės ateities, todėl visuomenės pažiūrose darbas akcentuojamas kaip moralinė vertybė. Tačiau ne kiekvienas žmogus sugeba nuoširdžiai ir aktyviai dirbti. Dažnai mus užvaldo silpnybė – tinginystė. Ši problema keliama ir literatūros kūriniuose. Pavyzdžiui, XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių rašytojo, kuris dar vadinamas šviesiąją lietuvių tautinio atgimimo legenda, Juozo Tumo – Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ vaizduojami realūs veikėjų paveikslai, kaimo buitis, skirtinga žmonių socialinė padėtis, dėl kurios skiriasi ir požiūris į darbą. Tijūnas Rapolas Geišė visiškai nemėgo fizinio darbo. Visą gyvenimą jis tik valdė valstiečius ir jiems įsakinėjo, o ypač išnaudojo Mykoliuko darbo jėgą. Kai buvo panaikinta baudžiava, Rapolas persikraustė pas brolį Dovydą, tačiau darbštesnis netapo. Įprotis tinginiauti neišnyko, tad Geišė liko našta žmonai Severjai, kuri aukojosi dėl vyro ir dirbo tiek jam, tiek Dovydams. O tingaus, sukežusio Rapolo niekas nepajėgė išjudinti – nei nuolatinis Dovydienės engimas, nei padėties beviltiškumo supratimas. Taigi jo kaip ir kiekvieno kito tinginiaujančio žmogaus gyvenimas be darbo tampa beprasmis.