Humanitariniai mokslai / Literatūra

Humanistinės pedagogikos idėjos Š. Amonašvilio knygoje „Kodėl mums negyventi kaip dvasios didvyriams. Šypsena mano, kur tu?“

0 atsiliepimų
Autorius:

Š. Amonašvilis (1931 m.) – Rusijos švietimo akademijos akdemikas, psichologijos mokslų daktaras, profesorius, Tiumeno valstybinio universiteto, Samaros valstybinio pedagoginio universiteto ir Čeliabinsko valstybinio pedagoginio universiteto garbės profesorius. Taip pat Maskvos pedagoginio universiteto humanistinės pedagogikos laboratorijos vadovas. Savo knygose jis skaitytojams perduoda savo pedaoginę patirtį, individualaus humanistinio vaikų ugdymo principus.

1986 m. į lietuvių kalbą išversta ir išleista šio autoriaus knyga „Sveiki,vaikai“, viena iš trilogijos „Pedagoginė simfonija“ dalių. Joje į šešiamečių (vadinamųjų „nulinukų“) mokymą ir auklėjimą taip pat žvelgiama humanistinės pedagogikos žvilgsniu, pateikiamos konkrečios situacijos, kurios leidžia daryti apibendrinimus, nurodo gaires, kuriomis turėtų sekti mokytojas.

2004 m. leidykla „Astrena“ vienoje knygoje išleido dvi šio pedagogo knygas - „Kodėl mums negyventi kaip dvasios didvyriams“ ir „Šypsena mano, kur tu?“. Jos bus aptariamos, analizuojamos ir vertinamos šiame darbe.

 

 

 

„Kodėl mums negyventi kaip dvasios didvyriams“

 

 

Pirmojoje knygoje apie mokytoją kalbama kaip apie Dvasios didvyrį. Toks, anot autoriaus, turėtų būti tikras pedagogas. Š. Amonašvilio mintys orientuotos į šiuo metu švietimui aktualius dalykus: naujas vakarietiškas ugdymo technologijas, reformą, mokyklos modernizavimą, kompiuterinių technologijų taikymą. Visos šios naujovės yra geros, tačiau nedra pamiršti, kad dvasinių vertybių, tikėjimo ugdymas yra kur kas svarbesnis ir reikšmingesnis. Greata materialaus pasaulio yra ir dvasinis. Mokytojas turi ne tik teikti vaikams žinias, juos mokyti, griežtai kontroliuoti, kaip mokiniai tas žinias įsisavina, bet ir ugdyti jų dvasią, skiepyti jiems meilę ir skleisti vidinę šviesą. Nes beglobiai vaikai yra susaugusiųjų apsileidimo rezultatas, o vaikų žiaurumą lemia suaugusiųjų žiaurumas.

Šviesos pedagogika – pagrindinis šios knygos atramos taškas. „Kas šviesą duoda kitiems, to širdyje ji niekada neišseks“ (105 psl.) Autorius, nors kalba pakiliai ir poetiškai, kartu parodo ir neigiamas tokios pedagogikos (ir mokytojo darbo apskritai) puses. Mokytojo reikšmingumas įsitvirtins negreitai, o žmonės mokytojus linkę griežtai teisti. Būti ugdytoju – didžiulė atsakomybė, reikalaujanti nuolatinių pasatangų, dėmesingumo - „Mokinio sielos kilimo irjo dvasingumo laiptai yra mokytojas, niekas kitas“ (84 psl.). Mokytojas, pats būdamas netobulas ir klystantis, siekia, kad jo mokiniai būtų kuo tobulesni. Ugdymo procesas didžiąja dalimi priklauso nuo mokytojo („Vaikas gali viską, tik tinkamai jį išauklėkite“). Akcentuojama estetikos, pedagogikos kaip meno idėja: mokyti ir auklėti reikia tik gražiai.

Trys pagrindiniai Šviesos pedagogikos dėsniai:

I Mylėti kiekvieną vaiką

II Suprasti ir priimti kiekvieną vaiką tokį, koks jis yra

III Žiūrėti į kiekvieną vaiką optimistiškai (69 psl.)

Jais remdamasis pedagogas tobulina savo profesinį meistriškumą, ugdo charakterį. O savotiškame „Pedagoginių nesusipratimų muziejuje“ Š. Amonašvilis eksponuoja griežtumą, pažymius, bausmes, vadovėlius bei mokymo programas, kurioms trūksta dvasingumo ir meilės.

 

Darbo tipas:
Dalykas:
Apimtis:
755 žodžiai (-ų)
Lygis:
Universitetas
Atsisiųsti