Kalbos tyrinėtojai teigia, kad visuomenė diferencijuojasi kalbiniu pagrindu. Ar pritariate minčiai, kad kalba atskleidžia ne tik skirtingą tautinę, bet ir socialinę bei kultūrinę tapatybę? Savo mintis pagrįskite pavyzdžiais

Sunku paneigti faktą, kad kintančiai ir nuolatos besiformuojančiai kalbai didelę įtaką daro tiek laikmetis, tiek ja kalbančių žmonių gyvenimas. Todėl kalba yra vienas iš geriausių tautos gyvenimo, jos istorijos atspindžių. Juk tik suteikus objektui ar reiškiniui pavadinimą, įvardijus jį, jis išlieka istorijoje ateities kartomis. Žodis suteikia formą. Šį fenomeną pastebėjo daugelis garsių Lietuvos ir viso pasaulio rašytojų, filosofų ir mąstytojų. Dar XV a. pabaigoje Mikalojus Daukša „Postilės“ „Prakalboje į maloniųjų skaitytoją“ aukštino gimtąją kalbą ir vadino ją žmogaus „kūno dalele“. Kalbos kaip neatsiejamos žmogaus dalies idėją palaikė dauguma renesanso humanistų bei Švietimo epochos veikėjų, panašios nuomonės laikėsi ir tebesilaiko dauguma kalbininkų. Ir lietuvių kalbos tėvu vadinamas Jonas Jablonskis teigė: „Kalboje tauta pasisako, kas esanti, ko verta. Tautos kalboje yra išdėta visa jos prigimtis - istorija, būdo ypatybės, siela, dvasia.“. Tad pagal kalbą galime spręsti apie tautą. Tačiau ar tai yra viskas, ką kalba gali atskleisti? Manau, kad per ją galima suvokti ne tik tautą, bet ir kiekvieną individą, atskleisti jo socialinę bei kultūrinę padėtį. Savo kalboje pabandysiu pagrįsti šį teiginį.

Visų pirma, kalba yra pirmasis indikatorius, signalizuojantis žmogaus priklausomybę tam tikrai etninei, tautinei ar socialinei žmonių grupei. Girdėdami žmogų, nemokantį lietuviškai ir kalbantį svetima kalba, mes suprantame, kad jis nėra vietinis. Užkalbinti angliškai vargu ar atsakysime lietuviškai – sutiktojo kalba mums signalizuos, kad šis žmogus yra atvykėlis. Kita vertus, svetima kalba gali rodyti ir priklausomybę tautinei mažumai. Pavyzdžiui, Vilniaus gatvėse dažnai galime sutikti lenkiškai, o Visagine – rusiškai kalbančius žmones. Žinoma, išgirdę juos niekada negalime būti tikri, ar jie Lietuvoje gyvena nuolatos, ar atvyko trumpam. Tačiau jų kalba leidžia daryti prielaidą, kad šie žmonės yra lenkai ar rusai, o galbūt ir Lietuvos lenkai ar Lietuvos rusai. Juk tautinę priklausomybę rodanti gimtoji kalba, tėvų perduodama savo vaikams, yra kur kas sunkiau pakeičiama nei pilietybė. Ne mažiau svarbu ir tai, kad kalbai būdingos tarmės ir dialektai atspindi skirtingas etnines grupes. Pakanka vos kelių žodžių, kelis kartus ištarto „ons“, „peins“ ar „rakonds“, kad atpažintume žemaitišką tarmę. Tuo tarpu suvalkiečius greitai išduoda specifinis akcentas. Taigi, žmogui dažnai užtenka prasižioti, kad identifikuotume jo tautinę arba etninę kilmę.